Vyskupas

IMG_5650f

Pirmasis Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis gimė 1949 m. gruodžio 7 d. Kaune, Šančių parapijoje, dešimties vaikų šeimoje, kurioje buvo jauniausias. 1968 m. baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą, 1971-1976 m. studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, 1976 m. gegužės 30 d. įšventintas kunigu.

1976-1986 m. dirbo Kelmės, Radviliškio, Kauno Petrašiūnų ir Kauno arkikatedros bazilikos parapijų vikaru.
1986-1989 m. – Deltuvos, Bukonių ir Kauno arkikatedros parapijų klebonu.
1990 m. kovo 25 d. paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu, po pusmečio – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu.
Trejus metus (nuo 1992 m. gegužės 4 d. iki 1995 m. gegužės 12 d.) dirbo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu, nuo 1995 m. gegužės 12 d. iki 1996 m. birželio 1 d. Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu, nuo 1996 m. birželio 1 d. iki 1997 m. gegužės 28 d. – Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.
1997 m. gegužės 28 d., Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II įsteigus naują, Šiaulių, vyskupiją, kun. Eugenijus Bartulis nominuotas Šiaulių vyskupu. Vyskupu konsekruotas 1997 m. birželio 29 d. Kauno arkikatedros bazilikoje, minint Šv. apaštalus Petrą ir Paulių.
1997 m. liepos 13 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis iškilmingai įžengė į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą.
Nuo 2000 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 4 d. vyskupas Eugenijus Bartulis ėjo Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinaro pareigas.

Šiaulių vyskupijos ganytojo pomėgiai yra piligrimystė, fotografavimas, kopimas į kalnus. Nuo 2003-ųjų vyskupas E. Bartulis – kasmet rengiamo piligriminio žygio Kryžių kalnas – Šiluva iniciatorius bei vadovas, o taip pat vyskupijos šeimų švenčių iniciatorius.

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2016 m. KALĖDŲ SVEIKINIMAS

DANGAUS TĖVO MEILĖS DOVANA

 Brangūs broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, mieli geros valios žmonės!

 „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Dievo Sūnus Jėzus Kristus paliko dangų, atėjo pas mus gimdamas Betliejaus prakartėlėje ir tapo panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę. Jis taip priartėjo prie mūsų, kad pavadino mus draugais, dalijasi su mumis gyvenimo skausmais ir džiaugsmais, parodo žemiškojo gyvenimo prasmę ir visus kviečia į nesibaigiančio amžinojo gyvenimo tikrovę.

Pažvelgę į šių dienų pasaulį, matome nepaprastai daug netikrumo, baimės, klastos, melo, apgaulės, troškimo kiek galint daugiau turėti ir valdyti kitus. Tokiomis aplinkybėmis suprantame, jog nerimas niekada negali išspręsti problemų. Kristus dėl to ir priartėjo prie mūsų, kad padėtų išspręsti šias problemas, atneštų ramybę ir palydėtų meilės ir ištikimybės keliu, vedančiu mus visus į dangaus Tėvynę. Visas problemas gali išspręsti tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas Dievu. Pranašo Izaijo lūpomis Viešpats sako mums: „Ar gali motina apleisti pačios gimdytąjį sūnų? Tegul netgi ji savo vaiko išsigintų, bet aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15).

Mielieji, gyvenimas nėra sudėtingas, tačiau žmonės, nepaklusdami Dievui, žengia klaidingus žingsnius, o tada ir atsiranda begalės problemų, kuriose jie susipainioja ir paskęsta. Pradėję meluoti, žmonės ima draugauti su melo tėvu šėtonu, kuriame niekada nėra buvę tiesos, ir jis taip suklaidina juos, kad daugelis paskęsta nerimo bangose. O Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Mane žavi šv. Pranciškaus Ksavero žodžiai tiems, kurie žinių turi daugiau negu meilės: „Kad jūs žinotumėte, kiek daug sielų dėl jūsų kaltės netenka dangaus ir įpuola į pragarą! Kaip norėtųsi, kad jie sušuktų iš savo širdies: Štai aš, Viešpatie; ką nori, kad padaryčiau? Siųsk mane, kur panorėsi, net ir į Indiją“ (Valandų liturgija).

Būkime dabarties žmonėmis ir šiandien darykime tai, ko nori Dievas iš mūsų. Viešpats mums teikia savo malonės kasdien, kiekvieną akimirką. Mums reikia tik pasitikėti juo ir drąsiai eiti Jo valios vykdymo keliu. Apaštalas Paulius sako: „Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13b–14). Dievas suteikia man malonės pagal mano tikėjimą šiandien. Du neregiai šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“ Tada Jėzus tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite.“ Ir atsivėrė jiems akys (plg. Mt 9, 27–30). Šv. Kryžiaus Jonas sako: „Iš Dievo gauname tiek, kiek tikimės“ (Tamsioji sielos naktis, II kn., 21 skyrius). Štai kur tikrasis tikinčio žmogaus kelias!

Brangieji, Viešpatį labai skaudina pasitikėjimo stoka. Matome, kiek daug žmonių bėga nuo Dievo, trukdančio jiems gyventi taip, kaip jie norėtų. Apaštalas Paulius primena: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (plg. Rom 8, 28). Kas gali sustiprinti mūsų pasitikėjimą Viešpačiu? Šv. Tėvas Pranciškus ragina skaityti Šv. Raštą. Juk iš tiesų Šv. Raštas – turtingiausias šaltinis, slepiantis savyje tiek galios, kiek neturi joks žmogaus žodis. Jis nuolat drąsina mus, stiprina mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą. Apaštalas Paulius sako: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

Šiandien mes labai susirūpinę gamtos išsaugojimu ir oro švara, tačiau svarbiausia išsaugoti tyras ir švarias žmonių mintis bei sąžines. Žmogus turi įsileisti į savo širdį Viešpaties tiesos žodį ir maldos dvasią. Ekologiškas pasaulio kvėpavimas prasidės tada, kai mūsų gyvenime bus truputį mažiau televizijos ir truputį daugiau maldos. Jėzus primena mums: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Kūdikėlis Jėzus trokšta, kad ir mūsų sveikiausias kasdienybės maistas būtų Dievo valios vykdymas.

Pažvelkime į Dievo Motiną Mariją, kuri, vykdydama dangaus Tėvo valią, dovanojo mums Kūdikėlį Jėzų. Prašykime jos padėti, kad ir mes sugebėtume kiekvieną akimirką ištarti TAIP Dievo valiai ir NE blogiui bei nuodėmei.

Gimusio Kūdikėlio Jėzaus palaima ir malonė telydi jūsų visų gyvenimą 2017 m. kelionėje!

 

Jus laiminantis

Šiaulių vyskupas  

Eugenijus Bartulis

______________________________

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2016 m. VELYKŲ SVEIKINIMAS 

VELYKOS – TIKROJO DŽIAUGSMO ŠALTINIS

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Šlovingas Kristaus Prisikėlimas kaip mūsų tikėjimo pagrindas tai didingas ir viltingas džiaugsmas, paliečiantis mūsų širdis ir visą ateities gyvenimo kelionę. Velykos – mūsų atpirkimo, todėl ir padėkos bei tikrojo džiaugsmo šventė.

Prisikėlimo stebuklas toks akivaizdus ir iškalbingas, jog apaštalai drąsiai eina ir skelbia, kad Jėzus gyvas. Jie kalbasi, bendrauja, valgo su Juo, o Jėzus siunčia savo mokinius į pasaulį ir patikina: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20b).

Mielieji, ar mums visiems gali būti didesnė laimė už tai, kad Jėzus su mumis? Jis guodžia, drąsina, ramina ir maitina mus, sakydamas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).

Brangieji, tai sukrečianti tikrovė, kurios šviesoje mes turime pakeisti savo mąstymą ir gyvenimą. Dar daug esama žmonių, gyvenančių taip, tarsi Dievo visiškai nebūtų arba Jis būtų visiškai nereikšmingas.

Šie metai – Gailestingumo metai. Mieli tėveliai, būkime gailestingi sau ir savo vaikams, gyvenkime tikėjimo dvasioje ir perduokime tikėjimą savo vaikams. Tikėjimas mus suvienija su Prisikėlusiu Kristumi. Tada visi žmonės – mano broliai ir seserys. Aš dažnai su liūdesiu žvelgiu į šeimas, negyvenančias tikėjimo džiaugsmu. Šv. Augustinas suprato esminį dalyką apie žmones: „Mes iš prigimties trokštame Dievo – viso džiaugsmo šaltinio. Mus traukia džiaugsmas, nes mus traukia Dievas.“

Mes turime melsti, kad Viešpats sustiprintų mūsų tikėjimą, nes malda tai maistas, padedantis tikėjimui augti ir įsišaknyti žmogaus širdyje. S. Kierkegaard’as sako: „Malda dar nėra tikra, kai Dievas girdi, ko iš Jo norime. Ji tampa tikra tada, kai besimeldžiantis asmuo nesiliauja meldęsis, iki išgirsta, ko Dievas iš jo nori. Tas, kuris tikrai meldžiasi, vien klausosi.“

Dykumų tėvai pataria dažnai melstis šiais žodžiais: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ O pasak apaštalo Pauliaus, malda gražiausia tada, kai žmogus sugeba dėkoti: „Už viską dėkokite, nes to nori Dievas iš jūsų Kristuje Jėzuje“. Reikia stengtis tapti dėkojančiu žmogumi ir kiekvieną gyvenimo akimirką priimti su padėka. Taip pat maldoje būtina visiškai pasitikėti Dievu.

Kristaus mažutėlis apie maldą sako taip: „Be maldos visos dorybės yra kaip medžiai be žemės. Tik malda yra toji žemė, kuri visoms kitoms dorybėms leidžia augti. Krikščionis yra maldos žmogus. Jo tėvas, motina, žmona, vaikai, gyvenimas – viskas jam yra Kristus. Mylėdamas Kristų, jis mylės ir visus Dievo kūrinius. Žmonės mano, kad pirmiausia reikia mylėti kitus žmones, o po to Dievą. Aš irgi taip maniau, bet tai neatnešė vaisių. Tačiau, kai pradėjau mylėti Dievą, Dievo meilėje radau ir savo artimą. Šios Dievo meilės šviesoje mano priešai tapo draugais, dieviškais kūriniais“ (Jean Lafrance, Širdies malda, 2000, p. 94). Supraskime, jog visas gėris slypi maldoje – čia kantrybė ir uolumas, tvirtumas ir ramybė, nusižeminimas ir nuolankumas.

Brangūs broliai ir seserys! Prisikėlęs Kristus trokšta, kad mes pažintume ir pamiltume Jį, o malda mus ir išmokys tikrojo meilės gyvenimo, kuriame, kupini gailestingumo, atlaidumo ir gerų darbų, keliausime per žemę Viešpaties valios vykdymo keliu į amžinojo gyvenimo Tėvynę.

 

Prisikėlęs Kristus telaimina visus ir tesuteikia ramybės gyvenimo kelionėje!

 

Šiaulių vyskupas

Eugenijus Bartulis

___________________________________________________________

 

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2015 M. KALĖDŲ SVEIKINIMAS

„Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26)

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Popiežius Pranciškus, žvelgdamas į karų ir nesantaikos kupiną pasaulį, paskelbė Ypatingo gailestingumo jubiliejinius metus. Mūsų vyskupijoje Šiaulių katedros Gailestingumo metų durys buvo iškilmingai atidarytos gruodžio 13 d. Mes džiugiai įžengėme pro jas, visiems atverdami malonės ir gailestingumo šaltinį, iš kurio semsimės Gailestingosios meilės.

Kalėdos – tai Gailestingosios meilės atėjimas į žemę. Evangelijoje parašyta: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78–79). Brangūs broliai ir seserys, kaip svarbu, kad mūsų žingsniai pakryptų į ramybės kelią! Šv. Teresė Avilietė tvirtina, kad patys mes nieko negalime, bet Dievas, ir tik Jis, gali sukurti mūsų gyvenime bet kokį gėrį. Dievas – mūsų gailestingasis Tėvas, be galo mus mylintis ir trokštantis mūsų bendrystės daug labiau negu mes patys. Privalome rasti laiko Tam, kuris dovanoja mums gyvenimą žemėje ir kviečia į amžinojo gyvenimo tikrovę. Skaudžiausia klaida, paliekanti neužgydomų žaizdų žmonių širdyse, yra tai, kad mes nesugebame pabūti gailestingojoje meilėje vieni su kitais. Kiek daug užsidariusių ir nusivylusių vaikų, sužeistų dėl to, kad tėvai nesugeba skirti jiems laiko ir pabūti tik su jais! Vaikai tai jaučia ir dėl to labai kenčia. Brangieji, jei skirsime laiko Dievui ir išmoksime kalbėtis su Juo tyloje, tai sugebėsime būti atlaidūs, dėmesingi ir gailestingi vieni kitiems. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sakydavo: „Dievą užgauna ir Jo širdį žeidžia pasitikėjimo trūkumas“. Nusidėję ar suklydę, nuolankiai ir su begaliniu pasitikėjimu pulkime į gailestingumo glėbį, žinodami, kad būsime priimti ir kad mums bus atleista. „Neteiskime, kad nebūtume teisiami“ (Mt 7, 1). Neužkietinkime savo širdžių ir, dar saulei nenusileidus, atleiskime vieni kitiems, kad galėtume ramia širdimi pailsėti ir pasitikti naują dieną kupini gerumo ir gailestingumo.

Gailestingumo metai bus sėkmingi, jei, Dievo malonės padedami, sugebėsime susidraugauti su Kūdikėliu Jėzumi ir su Juo spręsime visas problemas, Jam patikėsime visus savo rūpesčius ir džiaugsmus. Betliejaus tvartelyje užgimusi Gailestingoji meilė suteiks mums išminties, ir mes pastebėsime, kaip keičiasi mūsų bendravimas, elgesys, žodžiai ir darbai. Išgirdę Gailestingosios meilės žodžius, sklindančius iš Evangelijos puslapių, pajusime tai, ką šv. Faustina Kovalska patyrė maldoje ir 1935 m. vasario 4 d. ištarė: „Nuo šiandien manyje nėra savo valios. Nuo šios dienos vykdau Dievo valią visur, visada, visuose dalykuose“ (iš šv. Faustinos Kovalskos dienoraščio).

Brangūs broliai ir seserys! Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sako: „Žmogus patinka Dievui pirmiausia ne savo dorybėmis ir nuopelnais, o beribiu pasitikėjimu Jo gailestingumu“. Pasitikėdami Viešpačiu, įstengsime išgirsti artimą ir įsiklausyti į jo troškimus, sugebėsime atjausti ir suprasti, atleisti ir priimti kitą su meile ir gailestingumu. Statykime savo gyvenimo pastatą ant tvirtų Dievo Gailestingosios meilės pamatų ir kurkime Dievo karalystę, taikos, meilės, teisingumo ir džiaugsmo karalystę.

Telaimina Dievas mūsų pastangas, o Gailestingumo Motina Marija tegloboja mus ir tepadeda mums ištarti išganingąjį „Taip“ Dievo valiai!

Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo gailestingumo kupinų 2016 metų nuoširdžiai linki

Šiaulių vyskupas

Eugenijus Bartulis

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2015 m. VELYKŲ SVEIKINIMAS

Meilės pergalė

 Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Šiandien džiugiai ir pakiliai švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Išganytojas liudija, jog gyvenimas stipresnis už mirtį, meilė nugali neapykantą, o gėris švenčia pergalę prieš blogį.

Brangieji, apaštalas Jonas sako: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Ir šis meilės Dievas dovanoja žmonijai nuostabųjį pasaulį, kurio mes dar ir šiandien nepajėgiame visiškai ištirti ir pažinti. Tai Dievo meilės laiškas, kuriame sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Tai begalinės Dievo meilės įrodymas, kurį taip giliai išreiškia Bažnyčios mokytojas Bernardas Klervietis, sakydamas, jog žiūrint į nukryžiuotąjį, Kristaus žaizdos atrodo tarsi lūpos, sakančios jam: „Aš tave myliu.“ Jei šis meilės laiškas skirtas man, tai su kokiu atidumu aš turiu jį kasdien skaityti, stengtis suprasti ir nepaliaudamas džiaugtis jo mintimis, nes Dievas visa tai padarė iš meilės man. Ne tik džiaugtis, bet ir kasdien gyventi Dievo meilės žodžiais, kuriuose slypi begalinis gerumas ir išmintis.

Bet, mielieji, ar mes tikime tuo, ką Dievas sukūrė iš meilės mums, ar mes tikime, kad Kristus tikrai prisikėlė ir mus visus kviečia į amžinojo gyvenimo tikrovę? Taip, mes sugebėsime tikėti, tiktai pamilę Dievą ir viską darydami iš meilės Jam, nes tik tada mes visiškai pasitikėsime Jo žodžiais: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25b–26a). Šis patikinimas toks nuostabus, guodžiantis ir drąsinantis, kad pirmieji krikščionys tvirtai tikėdami eidavo mirti už Kristų, o vienuoliai ir vienuolės pašvenčia savo gyvenimą, kad tik kuo daugiau širdžių atsitolintų nuo apgaulingo melo ir priartėtų prie tikrosios meilės šaltinio.

Šiandien sutinkame žmonių, nesugebančių mylėti ir nepatyrusių meilės. Jie pilni pagiežos, liūdesio ir nusivylimo. Mielieji, ar suvokiame, kad Dievas mus be galo myli? Jei taip, tai tepradžiunga mūsų širdys. Juk Jis padarė visa, kad mes būtume laimingi. Mums lieka tik atverti savo širdis ir įsileisti gyvenimo davėją Kristų, kuris ateina, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10b).

Įsileisti prisikėlusį Kristų reiškia pažinti Jį maldoje, ypač vidinėje tylos maldoje. Mielas jaunime, siųskime Viešpačiui SMS žinutes, nes pranašas Jeremijas aiškiai sako: „Šaukis manęs, tau atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai“ (Jer 33, 3). Susidraugavę su Viešpačiu, mes pažinsime begalinės meilės lobius, užpildysime jais savo širdies tuštumą, suvoksime gyvenimo prasmę, išmoksime mylėti save, skirsime laiko tylai bei pokalbiui su Dievu ir eisime per žemę Dievo valios vykdymo keliu. Nepamirškime, jog žmogus gali išbraukti Dievą iš savo gyvenimo, bet Dievas ištikimas iki galo, ir Jo begalinė meilė mums niekada nesibaigia.

Vienas žinomas ateistas, kartą paklaustas, ką jaučia sąžinės gilumoje, priartėjęs prie gyvenimo pabaigos, atsakė: „Visą gyvenimą jaučiau keistą jausmą, kurį išgyvena keleivis be bilieto“ (Raniero Cantalamessa).

Brangieji! Per Krikšto sakramentą mes įsigijome bilietą į dangaus Tėvynę. Pasitikrinkime, ar nepametėme jo. Juk garsusis C. S. Lewisas yra pasakęs: „Po Švenčiausiojo Sakramento kitas švenčiausias objektas yra tavo artimas.“ Tad atsigręžkime į jį su meile, nes, mylėdami artimą, mylime patį Kristų.

Telaimina jus visus prisikėlęs Kristus. Maldoje su jumis

 

Šiaulių vyskupas                                                                       Eugenijus Bartulis

_____________________________________________________________________________________

Šiaulių vyskupo 2014 metų Kalėdų sveikinimas

GYVENIMAS – DIEVO DOVANA!
Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Šiandien katalikiškasis pasaulis su nepaprastu džiaugsmu švenčia Kristaus Gimimo iškilmę. Dangiškoji Motina Marija dovanoja žmonijai gyvenimo Davėją, kuris visus kviečia, sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11,28). Išgirdus šiuos Viešpaties žodžius mūsų širdys prisipildo dėkingumo ir meilės tam, kuris dovanoja mums gyvenimą. Norėdami padėkoti, mes imame garbinti gimusį Kūdikėlį, aukštinti Jį ir skelbti Jo nuostabius darbus bei stebuklus.

Šv. Augustinas sako: „Marija, tikėjimo pilna, pagimdė tą, kurį pradėjo tikėdama.“ Marija tikėjo, ir joje išsipildė tai, kuo ji tikėjo. Ir mums reikia tik tikėti ir mylėti tą, kuris paliko dangų ir atėjo pas mus, kad kiekvieną pakeltų ligi dangaus. Švč. Trejybės Elzbieta sušunka: „Aš suradau dangų žemėje, nes dangus yra Dievas, ir Dievas yra mano sieloje.“ Kūdikėlio Jėzaus Teresę Kalėdų naktį paliečia atsivertimo malonė. „Tą šviesią naktį Jėzus, ką tik gimęs švelnusis Kūdikėlis, padarė mane tvirtą ir drąsią. Jis apginklavo mane savo ginklais, ir nuo tos palaimingosios nakties aš tapau nenugalima jokiame mūšyje“ (rankraštis).
Tačiau iš tiesų gimęs Kūdikėlis toks mažas, kad mes dažnai Jo net nepastebime per savo problemų gausybę. Kaip dažnai mūsų žvilgsniai nukrypsta į horoskopus ir stabus, į pasaulio dvasią ir rūpinimąsi savimi. Dievas mane myli beprotiškai, o aš kartais beprotiškai myliu visa, kas nėra Dievas. Ar tuomet įmanomas susitikimas su Kristumi? Tik tikėjimas yra pradžia dangaus ir laimės, kuria Eucharistijoje esantis Jėzus nori mane taip nuostabiai apdovanoti. Jis mums duoda viską, nes duoda save, o savyje – visą pasaulį. Mes darome klaidas bei nuodėmes, nes neįsileidžiame Kūdikėlio į savo širdis ir šeimas. Jei pamilsime visa širdimi Dievą, tai sugebėsime mylėti ir vienas kitą. Šiandienis žmonių agresyvumas ir sumaištis rodo, kad juos veda ne Dievo dvasia, bet piktojo kėslai. Tik visiškas atsigręžimas į Dievą gali žmonėse pažadinti pasitikėjimą ir sugebėjimą vienas kitą mylėti ir vienas kitam atleisti. Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).

Šventajame Raštas parašyta: „Kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“ (Pat 8,35). Ateinančius metus paskelbęs Pašvęstojo gyvenimo metais, popiežius Pranciškus nori atkreipti dėmesį į tuos vyrus ir moteris, kurie, ypatingai pamilę gyvenimą, pašvenčia jį ir atiduoda į Viešpaties rankas, trokšdami, kad Dievas per juos darytų nuostabius darbus pasaulyje. Žvelgdami į vienuolių pasišventimą ir šviesius veidus bei spindinčias akis, suprantame begalinį Dievo gerumą, suspindintį pašvęstojo gyvenimo asmenyse, kurie savo gyvenimą pastatė ant tvirtos amžinosios meilės uolos.

Brangūs broliai ir seserys, matydami, koks nuostabus, pilnas džiaugsmo, vilties, gerumo ir pasiaukojimo yra pašvęstasis gyvenimas, irgi statykime savo gyvenimą ant tvirtų meilės ir ištikimybės pamatų, nes Kūdikėlis Jėzus atėjo į pasaulį, kad „jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15,11).

Džiugių Šventų Kalėdų ir Dievo palaimos 2015 metų kelionėje nuoširdžiai linki

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis


 

KREIPIMASIS

2014 07 22

Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės, brangūs Šiaulių vyskupijos žmonės!

 Vakar, tai yra 2014 liepos 21 dieną, su giliu liūdesiu palydėjome 89-erių metų sulaukusį mons. Alfonsą SVARINSKĄ į paskutinę žemiškojo gyvenimo stotį Ukmergėje, partizanų kapinėse.

„Tai kunigas-legenda. Partizanas, triskart Gulago kankinys, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas“, – laidotuvių pamoksle sakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Sausakimša Vilniaus arkikatedra, nesuskaičiuojama minia žmonių Ukmergės kapinėse, gilūs ir prasmingi žodžiai laidotuvių metu negali nepaliesti mūsų širdžių.

Mane ypač palietė ir sujaudino vyskupo Jono Kaunecko pasakojimas apie drąsų partizano priešmirtinį žodį ir monsinjoro Alfonso Svarinsko mintis gegužės 19 d. jo paties įkurtame partizanų parke. Tada jis priminė, jog tautos atmintį, tikėjimą ir dorą labiausiai griauna girtavimas, alkoholis. Tame parke jis tiesiog maldavo: „Visi pažadėkime, kad iki Naujų Metų negersime nė lašo alkoholio.“ Tą patį prašymą-įpareigojimą pakartojo ir paskutiniame viešame pasirodyme Panevėžyje birželio 27 d., pristatydamas savo prisiminimų knygą „Nepataisomasis“.

Baigdamas jautrią kalbą prie kapo, vyskupas Jonas Kauneckas sakė:

Pagerbkime Monsinjoro Alfonso atminimą, pažadėkime, visi pažadėkime: iki Naujųjų – nė lašo alkoholio. Tai žūstančios tautos maldavimas skamba iš jo lūpų. Prašau valdžios žmonių, prašau Seimo narių: neleiskime tautai pražūti alkoholio jūroje. Padarykime viską, kad apribotume tautos girtavimą. Tauta jau žūsta, geriame daugiausia Europos Sąjungoje. Išgirskime kunigą Alfonsą bent mirusį, jei nenorėjome girdėti gyvo. Išgirskime visi.

Šiandien Lietuvoje nusikalstami įvykiai kelia siaubą, ir DELFI interneto vartai liepos 22 d. konstatuoja: „Š. m. liepos 1–20 d. policijos pareigūnai išaiškino 14 147 Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tarp pažeidėjų 736 neblaivūs vairuotojai, 522 neblaivūs dviračių vairuotojai, 33 neblaivūs mopedų vairuotojai, 11 neblaivių vadeliotojų.

 Mielieji  Šiaulių vyskupijos žmonės! Matydamas siaubingai skaudų ir neatsakingą žmonių elgesį, pagerbdamas monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimą, prisimindamas jo viešą kreipimąsi  į tautos žmones ir vyskupo Jono Kaunecko žodžius prie kapo, kreipiuosi į brolius kunigus, vienuolius ir pasauliečius, ragindamas iki Naujų Metų nevartoti alkoholio.

Tegul tai bus nuoširdi meilės auka ant Tėvynės aukuro, pagerbiant monsinjorą Alfonsą Svarinską ir trokštant, kad Lietuva būtų laiminga tauta, vaikai turėtų rūpestingus tėvus, o žmonės eitų tvirtu tikėjimo ir meilės keliu, blaiviai ir garbingai kurdami Lietuvos ateitį.

„Iškalkit, vyrai šių dienų, gelžinę valią milžinų, kitaip kaip smilgos mes pražūsim“ (Maironis).

 

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

_________________________________________________________________________________________________________________________________________

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2014 m. VELYKŲ SVEIKINIMAS

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11,  25)

 

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Sakydamas, jog jis yra prisikėlimas, Kristus kviečia eiti paskui jį ir prisikelti iš blogio bei nuodėmės. Visa tai mes turime padaryti šiandien. Praeitis – Dievo gailestingumo rankose, ateitis – Dievo apvaizdos rankose. Man duota tik ši diena. Jeigu šiandien laiku neatsikelsiu, tai pavėluosiu į darbą, jeigu šiandien neatstumsiu nuodėmės, tai nemylėsiu Dievo.

Jei nusigręšiu nuo Dievo, tai nusigręšiu nuo meilės, o kur nėra meilės, ten pragaras.

Didžiausia klaida, brangieji, yra ta, jog mes atidėliojame asmenišką prisikėlimą. Jeigu aš šiandien prisikeliu iš nuodėmės, tai kokia laimė šeimai ir visai bendruomenei, kokie laimingi tėvai ir bendradarbiai, kokios šviesios mano mintys ir kokie kilnūs darbai! Štai tikrasis gyvenimo džiaugsmas, tikrasis prisikėlimas, ir jo aš negaliu atidėlioti, nes kiekviena diena turi būti džiugus Dievo valios vykdymas ir meilės bei tiesos karalystės kūrimas žemėje.

Tik tada, mielieji, visos depresijos ir sielvartai traukiasi, šėtonas liūdi, o Dievas džiaugiasi, nes mes sugrįžome į meilės kelią, vedantį į tikrąjį prisikėlimą.

Kristus sako: „Aš esu gyvenimas.“ Šiuo pasakymu jis dar kartą patikina, jog nėra gyvenimo be Dievo, nes gyvenimo šaltinis – Kristus. Jau pranašas Jeremijas dejavo: „Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2,13).

Brangieji, giliai apmąstykime Kristaus žodžius. Po prisikėlimo prasideda tikrasis gyvenimas. Jei sugebėsime, Dievo padedami, prisikelti, tai jau šiandien gyvensime visavertį gyvenimą. Kaip nuostabu! Šiais šeimos metais gyvai pajuskime, jog mes – vieno dangiškojo Tėvo vaikų šeima, visi mes – broliai ir seserys. Dėkokime Viešpačiui už šią nuostabią malonę.

Žvelgdami giliau, mes suprantame, jog visos civilizacijos klestėdavo, kol vertindavo dorybes, ir žlugdavo, kai pamiršdavo dorą. Šiandien žvelgdami į Lietuvą, matome, kokia tragiška šeimų ir visuomenės padėtis.

Brangieji, atėjo metas visai Lietuvai prisikelti naujam tiesos ir meilės gyvenimui. Kiekvienas iš mūsų galime ir privalome padaryti šiandien, kad Lietuvoje būtų miela gyventi, kad į darbą žmonės eitų su meile ir atsakomybe, o į šeimą kasdien grįžtų kupini gerumo, meilės ir ištikimybės jausmų. Patirkime naujo gyvenimo džiaugsmą su Kristumi. Juk Jis visiškai perkeičia mūsų širdį. Dievas neduoda džiaugsmo, Dievas pats yra džiaugsmas. Jis sako: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Jn 7, 37). Juk tikrasis kelias į džiaugsmą yra Dievo valios vykdymas, todėl gyventi Jo valioje reiškia gyventi džiaugsme, o džiaugsmo kelias per žemę mus visus veda į dangaus Tėvynę. Tad mūsų pastangos žemėje įgalina mus ne kurti džiaugsmą, o įšokti į begalinę Dievo meilės ir džiaugsmo upę, visus mus nunešiančią į amžinąjį Dievo meilės vandenyną.

Brangūs broliai ir seserys, atgręžkime savo širdis į prisikėlusį Kristų, sugrąžinkime meilę į šeimas, įsileiskime tikėjimo ir pasitikėjimo dvasią į visą savo gyvenimo kasdienybę! Tepradžiunga mūsų širdys ir tenudžiūsta ašaros, teišsiskleidžia mūsų veiduose šypsena ir sąžinėje teįsiviešpatauja ramybė, kad galėtume kurti Dievo karalystę žemėje ir ilgėtis jos išsipildymo dangaus Tėvynėje.

Džiugių Šv. Velykų nuoširdžiai linki ir visus laimina

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________

ŠEIMA – BRANGIAUSIAS LIETUVOS TURTAS

 (Joniškis 2014-04-05 Kultūros centras)

 

ES statistikos biuras “Eurostat” konstatuoja, jog Lietuva yra skyrybų rekordininkė.

100-tui  santuokų tenka 57 skyrybos.

2012 m. Lietuvoje išsituokė 10 346 šeimos.

Populiarėja mada gyventi nesusituokus. 80 % jaunų porų gyvenimą pradeda nesusituokus.

Tačiau 80% įvairiai gyvenančių porų teigia, jog vaikas gali augti laimingas tik namuose su abiem tėvais.

35,7% jaunų žmonių įsitikinę, jog vedybomis prasidėjusi santuoka niekada neturėtų baigtis.

Viena iš svarbiausių skyrybų priežasčių yra alkoholis, narkotikai ir azartiniai lošimai.

Mokslininkai teigia, jog alkoholis yra viena iš priemonių, kuri skatina kaupti pyktį savyje, nes suteikia laikiną nusiraminimą ir leidžia išvengti pokalbio su partneriu.

 Vis dažniau santuokos nesėkmingumo priežastimi įvardijami laisvai priimami lytiniai santykiai prieš santuoką, kurie sudaro įprotį keisti gyvenimo partnerius ir susituokus.

 Popiežius Benediktas XVI knygoje Jūsų džiaugsmo tarnas rašė: “Šeimų ardymas yra tikrasis antikristo, taikos griovėjo, prisidengusio taikos nešėjo ir išlaisvintojo kauke, ženklas.” Popiežius primena, jog abu sutuoktiniai turi naujai pažvelgti į tikrovę ir išdrįsti tikėti Dievą. Tik tada jie išmoks suprasti ir priimti vienas kitą. Tik širdies atgręžimas į Dievą gali žmonėse pažadinti tarpusavio santykių drąsą ir pasitikėjimą, taigi ir gebėjimą Jį mylėti, bei ištverti Jo kitoniškumą”(45 psl.)

2013 spalio 26 dieną, su  25-kių piligrimų grupe iš Lietuvos, teko dalyvauti Romoje susitikime su Popiežiumi Pranciškumi, kuris tikėjimo metų proga kreipėsi į šeimas atvykusias iš daugelio pasaulio kraštų, sakydamas: “Šeima, gyvenk tikėjimo džiaugsmu.”

Jis klausė visų šeimų, sakydamas: “Ar įmanoma patirti tikrąjį šeimos gyvenimo džiaugsmą ar ne?”

Pirmiausiai popiežius priminė, jog Santuokos Sakramentas nėra dekoracija. Reikia su atsakomybe žvelgti į pasiruošimą Santuokai, kad išorinis blizgesys neužgožtų Santuokos Sakramento esmės.

Santuokoje būtina turėti prieš akis tris žodžius: “Prašau, ačiū, atsiprašau.”

Šv. Raštas;”Tenenusileidžia saulė ant jūsų rūstybės.”

Jėzus sako:”Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti,- aš jus atgaivinsiu.”

Popiežius Pranciškus priminė: “Seneliai yra šeimos išmintis, tautos išmintis. Tauta, neklausanti senelių,- mirštanti tauta!”

Popiežius visiems aiškiai pasakė: “Gilaus džiaugsmo pagrindas – Dievo artumas, Dievo buvimas šeimoje. Šeima, gyvenanti tikėjimo džiaugsmu, spontaniškai tą džiaugsmą perteikia kitiems, yra žemės druska ir pasaulio šviesa, visos visuomenės raugas.”

Palaimintasis Popiežius Jonas Paulius II, kuris balandžio 27 dieną bus paskelbtas šventuoju sakė: “šeima, kuri kartu meldžiasi, kartu ir gyvena.”

Su Šv. Petru ištarkime: “Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6,68).

______________________________________________________________________________________________________________________________________

Vyskupas kviečia atsigręžti į šeimas

Šiaulių vyskupo Eugenijaus BARTULIO naujametinis interviu Šiaulių kraštui. Vyskupą kalbino Šiaulių krašto žurnalistė Irena BUDRIENĖ irena@skrastas.lt
2014 m. sausio 4 d.

Šiau­lių vys­ku­pui Eu­ge­ni­jui Bar­tu­liui praė­ju­sius ir šiuos me­tus su­jun­gė šei­mų šven­tės. Ro­mo­je po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus kvie­ti­mu jis per­nai da­ly­va­vo Šei­mų die­no­se. Šiuos me­tus E. Bar­tu­lis pra­de­da tra­di­ci­ne Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mų šven­te.

Kuo už­pil­dy­ti dva­si­nę tuš­tu­mą?

– Kai lan­kė­tės Ro­mo­je pas po­pie­žių Pran­ciš­kų, ko­kį įspū­dį pa­li­ko su­si­ti­ki­mas?

– Kar­tu su gru­pe pi­lig­ri­mų au­to­bu­su va­žia­vo­me į Ro­mą, kur į su­si­ti­ki­mą su po­pie­žiu­mi jo kvie­ti­mu vy­ko šei­mos iš vi­so pa­sau­lio.

Pas­ku­ti­nį­jį spa­lio šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį Ro­mo­je bu­vo šven­čia­mos Ti­kė­ji­mo me­tų šei­mų die­nos. Tūks­tan­čiai šei­mų iš 75 pa­sau­lio ša­lių šeš­ta­die­nį po pie­tų da­ly­va­vo su­si­ti­ki­me, vy­ku­sia­me šv. Pet­ro aikš­tė­je.

Vi­gi­li­jo­je da­ly­va­vu­sios šei­mos liu­di­jo, kad jų gy­ve­ni­mas vi­siš­kai pa­si­kei­tė po to, kai jos priė­mė San­tuo­kos sak­ra­men­tą. Įvai­rių iš­gy­ve­ni­mų tu­rė­ję žmo­nės liu­di­jo, kad po san­tuo­kos jie dva­siš­kai su­stip­rė­jo. Ti­kin­tie­ji tvir­ti­no, kad Kris­taus mei­lė, mei­lė Die­vui juos suar­ti­no, su­jun­gė, lei­do iš­tver­ti iš­mė­gi­ni­mus ir šei­mo­je ne­pra­ras­ti tik­ro­sios mei­lės ir iš­ti­ki­my­bės.

Be­ne įspū­din­giau­sias su­si­ti­ki­mas vy­ko da­ly­vau­jant vai­ku­čiams, kai šv. Pet­ro aikš­tė­je bu­vo pa­leis­ta dau­gy­bė ba­lio­nų.

Sek­ma­die­nį su po­pie­žiu­mi su­si­ti­ko­me šven­tų Mi­šių au­ko­je. Po­pie­žius pa­brė­žė, kaip svar­bu pa­tir­ti ti­kė­ji­mo džiaugs­mą šei­mo­je, kvies­da­mas žmo­nes nuo­šir­džiai mal­dai.

Ga­ny­to­jas sa­kė, kad mes kar­tais nu­tols­ta­me vie­ni nuo ki­tų, nes nie­kas mū­sų ne­jun­gia šei­mo­se. Šią dva­si­nę tuš­tu­mą Pran­ciš­kus ra­gi­no už­pil­dy­ti nuo­šir­džia vi­sos šei­mos mal­da ry­tą, va­ka­re ir prie bend­ro sta­lo.

Sa­vo Šven­tų Ka­lė­dų svei­ki­ni­me Šiau­lių vys­ku­pi­jos žmo­nėms taip pat ra­šiau: „Šei­ma, gy­venk ti­kė­ji­mo džiaugs­mu!“

– Ko­kią kryp­tį ka­ta­li­kų baž­ny­čiai brė­žia po­pie­žius Pran­ciš­kus?

– Po­pie­žius mus la­bai kvie­čia į ar­ti­mes­nį ry­šį, bend­ra­vi­mą su žmo­nė­mis. Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je tai ne kar­tą esu pa­brė­žęs. Tu­riu ne vie­ną šei­mų bū­re­lį – bend­rau­ja­me su su­tuok­ti­niais. Kar­tais at­si­tin­ka taip, kad baž­ny­čio­je su­si­tuo­ku­sios po­ros iš­si­bars­to ir nu­tols­ta, to­dėl mes, dva­si­nin­kai, tu­ri­me pa­tys ar­tin­tis prie šei­mų. Tai la­bai svar­bu – ir po­pie­žiaus as­me­ny­je tai aiš­kiai ma­to­ma.

To lin­kiu ir mū­sų ku­ni­gams: kad bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis bū­tų kuo ar­ti­mes­nis, kuo nuo­šir­des­nis.

Po­kal­bis pa­de­da kur­ti san­tar­vę

– Ką pa­ta­ria­te šei­moms, ku­rios ieš­ko­da­mos bū­dų, kaip kuo ge­riau su­tar­ti, krei­pia­si į jus?

– Bend­rau­da­mas šei­mų bū­re­liuo­se duo­du na­mų dar­bų: iki ki­to su­si­ti­ki­mo vy­ras ir žmo­na sa­vo šei­mo­se tu­ri pa­skir­ti po va­lan­dą as­me­niš­kam po­kal­biui. Ta­da kiek­vie­nas iš­si­sa­ko, kas skau­du, ką no­rė­tų pa­keis­ti. Ir tai nė­ra smer­ki­mas ar tei­si­mas, o troš­ki­mas pa­da­ry­ti taip, kad šei­mo­je bū­tų ge­ra.

Iš­si­kal­bė­ji­mas la­bai pa­de­da, nes kar­tais žmo­nės vie­ni ki­tiems ne­ran­da lai­ko.

Man la­bai pa­ti­ko prieš ke­le­tą die­nų „Šiau­lių kraš­te“ pub­li­kuo­tas krep­ši­nio tre­ne­rio An­ta­no Si­rei­kos pa­si­sa­ky­mas. Jis at­sklei­dė, kad nu­vy­kęs į Ja­po­ni­ją su­pra­to, kad ten ger­bia­mas žmo­gus – ne­ga­li­ma ant jo rėk­ti. Su kiek­vie­nu spor­ti­nin­ku da­bar tre­ne­ris kal­ba­si as­me­niš­kai. Įdo­mu, kad Ja­po­ni­jo­je tre­ne­ris ver­ti­na­mas ne tik už spor­ti­nius re­zul­ta­tus, bet ir už tai, kaip bend­rau­ja sa­vo šei­mo­je ir vi­suo­me­nė­je, kaip su­ta­ria su ki­tais žmo­nė­mis.

Ma­nau, kad Ja­po­ni­jos pa­vyz­dys mums tu­rė­tų bū­ti už­kre­čian­tis. Ma­to­me, kiek daug šei­mų Lie­tu­vo­je iš­si­ski­ria, o tai ro­do, kad mes ne­mo­ka­me bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je, lais­vai lie­ja­si pik­ti žo­džiai.

Blo­gį rei­kė­tų „iš­va­ly­ti“

– Daž­niau­siai žmo­nės įsi­žei­džia už pik­to­ką to­ną, o ne už kal­bos tu­ri­nį. Jei­gu tas pa­ts pa­sa­ko­ma man­da­giai ir pa­gar­biai, pa­šne­ko­vas neį­si­žei­džia?

– Taip, juk jei­gu my­liu ki­tą žmo­gų, aš ne­ga­liu jo įskau­din­ti ar įžeis­ti. Ga­liu drau­giš­kai pa­sa­ky­ti, kad jis ne­sielg­tų vie­naip ar ki­taip. Bet, ma­tyt, mū­sų kul­tū­ra kaž­ko­kia ne to­kia.

Mums, lie­tu­viams, rei­kė­tų iš es­mės keis­tis. Net keiks­ma­žo­džiai daž­ni kal­bo­je, tie­siog bai­su!

Aną die­ną vaikš­ti­nė­jau prie Ne­mu­no. Skar­dis, apa­čio­je daug žve­jų. Gir­džiu, kaip vy­rai kal­ba­si ir nuo­lat kei­kia­si. Pa­gal­vo­jau, ko­dėl pas mus taip priim­ta – tar­pu­sa­vy­je kal­ban­tis var­to­ti keiks­ma­žo­džius? Pir­miau­sia, ne­ger­bia­me sa­vęs ir to žmo­gaus, su ku­riuo kal­ba­mės.

Toks el­ge­sys ro­do, kad žmo­nių šir­dy­se nė­ra gy­vo­jo Kris­taus. Tu­ri­me iš­va­ly­ti vi­są blo­gį, kad bū­tų ge­ra tam, ku­ris atei­na į mū­sų šir­dį.

Šei­mų šven­tė ypa­tin­ga

– Šie­met šei­mas vėl kvie­čia­te į šven­tę. Kuo ji iš­si­skirs?

– Ma­nau, kad šie­met bus pa­ti nuo­sta­biau­sia šei­mų šven­tė, nes šiuos me­tus Lie­tu­vos vys­ku­pai pa­skel­bė Šei­mos me­tais.

Sau­sio 5 die­ną, 12 va­lan­dą, Šiau­lių are­no­je šv. Mi­šio­mis pra­si­dė­sian­čios iš­kil­mės va­din­sis „Leis­ki­te ma­žu­tė­liams atei­ti pas ma­ne“.

Dar vie­nas jau­di­nan­tis mo­men­tas – baž­ny­čio­je su­si­tuo­ku­sios po­ros ga­lės at­nau­jin­ti san­tuo­kos įža­dus. Su­tuok­ti­niai vie­nas ki­tam vėl pa­duos ran­ką ir tars pa­na­šius žo­džius, ku­riuos iš­ta­rė per san­tuo­kos prie­sai­ką. Vėl at­gims mei­lės, ti­kė­ji­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu dva­sia. Troš­ki­mas vie­nas ki­tą vėl iš nau­jo pa­mil­ti.

Ma­nau, kad ši šven­tė la­bai vi­sus suar­ti­na ir su­jun­gia, o vė­liau, po per­trau­kos bus at­lie­ka­mas la­bai gra­žus miu­zik­las, prem­je­ra „Don Bos­ko“ (Achil­le Oli­va ir Ales­sand­ro Alis­cio­ni. Ita­li­ja).

Don Bos­co par­ti­ją at­liks Egi­di­jus Ba­vi­ki­nas, Ma­mos Mar­ga­ri­tos – Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė, Kar­di­no­lo – Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius, Ma­ri­jos – Ka­ri­na Krys­ko Skam­bi­nė, Pik­to­jo – Liu­das Mi­ka­laus­kas.

Jau­nas ku­ni­gas Bos­co Ita­li­jo­je pa­si­žy­mė­jo sa­vo ora­to­ri­jo­mis ir ta­len­tu vi­sus ne­klau­ža­das vai­kus at­ves­ti į do­ros ke­lią. Jis sa­ky­da­vo, kad tik iš­pa­žin­tis, gy­vas bend­ra­vi­mas su Kris­tu­mi ir at­si­pra­šy­mas Die­vo ir vie­nas ki­to ga­li pa­keis­ti gy­ve­ni­mus.

_NEB4352

Interviu atspausdintas Šiaulių krašto dienraštyje 2014-01-04

____________________________________________________________________________________________________________________________________
ŠIAULIŲ VYSKUPO 2013 m. KALĖDŲ SVEIKINIMAS

ŠEIMA, GYVENK TIKĖJIMO DŽIAUGSMU!

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Spalio 26 ir 27 dieną Šv. Tėvo Pranciškaus kvietimu su grupe piligrimų autobusu buvome nuvykę į Romą Šv. Petro aikštėje susitikti su šeimomis iš daugelio pasaulio kraštų.

Tai buvo nepaprastai džiugus susitikimas, sustiprinęs mūsų tikėjimą užbaigiant Tikėjimo metus.

Ateinančius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Šeimos metais, o popiežius Pranciškus šeimų susitikime kaip tik svarstė jų gyvenimo klausimus. Jis priminė, jog nesulaukęs šypsenos žmogus jaučiasi nelaimingas, nepriimtas ir nesuprastas, tačiau Viešpats drąsina: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Šeimoje būtina išmokti atlaidumo, nes mes netobuli ir dažnai klystame. Šv. Rašte pasakyta: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Artinkimės prie gimusio Kūdikėlio Jėzaus; Jis dovanoja mums gyvenimo žodžius ir maitina gyvąja duona, nužengusia iš dangaus, kad šeimos džiaugsmui nieko netrūktų.

Šv. Tėvas Pranciškus priminė, jog šeimose labai svarbu gerbti senelius. „Tauta, neklausanti senelių, – mirštanti tauta!“ – sakė popiežius.

Neseniai kalbėjausi su šeimos tėvu iš Šiaulių, prieš šešerius metus atšventusiu savo santuokos 50-metį. Jis mąsto, jog visose šeimose pasitaiko nesklandumų, tačiau mes, tikintys žmonės, žvelgdami į kryžių, sugebame vienas kitam atleisti, o sekmadienį, eidami į bažnytėlę, pasibučiuojame, nes einame susitikti su Kristumi, priimti Jį šv. Komunijoje, o Jis mums davė ir duoda jėgų su meile nešti gyvenimo kryžių.

Brangūs tikintieji! Šeimos metais noriu vienytis su popiežiaus Pranciškaus raginimu melstis kartu šeimoje. Kas gali mus labiau suvienyti ir sujungti, jei ne vieninga malda ir abiejų sutuoktinių bei visos šeimos žvilgsnis į Kryžių!

Poetas sako: „Žvelgiu aš į tave, kai ašaros man byra, kai širdį plėšo skausmo vanagai. Tavy randu paguodos srovę tyrą, kurios ieškojau klysdamas ilgai.“

Mielosios šeimos, kreipiuosi į jus, prašydamas vienytis maldoje. Stenkitės kiekvieną rytą kreiptis į Šventąją Dvasią, kad ji vadovautų jūsų gyvenimo dienai. Atnaujinkite maldą prieš valgį ir po valgio. Kasdien visa šeima sėskite vakarieniauti, melsdamiesi kartu sukalbėkite vieną rožinio slėpinį ir apmąstykite, kaip praėjo jūsų diena. Juk plačiai atverdami duris gimusiam Kūdikėliui Jėzui ir įsileisdami Jį į savo šeimas, mes kiekvienoje šeimoje kursime Dievo karalystę – tiesos, meilės ir džiaugsmo karalystę. Tuomet mes drąsiai galėsime eiti per žemę, kartu su apaštalu Petru sakydami: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo laiminamų 2014 metų jums nuoširdžiai linki ir visus jus laimina

Šiaulių vyskupas
Eugenijus Bartulis