Vasario 13 d. 17 val. Šiaulių katedroje rinktasi maldai už gydytoją, visuomenės veikėją, literatą, blaivininką, Šiaulių miesto garbės pilietį Albertą Griganavičių praėjus 30 dienų po mirties. Šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Sakydamas pamokslą ganytojas prisiminė Albertą Griganavičių. „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ (Rom 14, 7-8). Tikriausiai kaip niekam kitam šie žodžiai tinka mūsų mielajam daktarui, – sakė vyskupas, paaiškindamas, kad gydytojas A. Griganavičius iš tiesų gyveno ne sau. Verta nulenkti galvą prieš jo ištikimybę Dievui, tėvynei, Bažnyčiai. Visas gyvenimas – tarnystė Viešpačiui. Ir tai nebuvo lengvas gyvenimas. „Nors nešė sunkų gyvenimo kryžių, niekada neišgirdau, kad būtų dejavęs ar pasiskundęs“, – sakė ganytojas. Pamokslo pabaigoje vyskupas užtikrino: Jis gyvena, kadangi Kristus užtikrino: „kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 26). Į klausimą „Ar tai tiki?“ jis atsakė ne žodžiais, o gyvenimu, – sakė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Minėjimą Pastoracinio centro salėje vedė šv. Elzbietos katalikių moterų draugijos pirmininkė Janina Klungevičienė.

Tai, kad gyd. Albertas Griganavičius buvo mylimas, gerbiamas ir vertinamas, liudijo tiek nuoširdūs pasisakymai, pasidalinimai prisiminimais, tiek tai, kad vakaras užsitęsė, o niekas neskubėjo skirstytis.

Kun. Saulius Matulis prisiminė bendras piligrimines keliones, skyrė velioniui poemą „Vadas“.

Gydytoja, doc. Jūra Daulenskienė kalbėjo apie neišmatuojamą A. Griganavičiaus širdies gerumą, siūlė visiems dažnai prisiminti jo skelbtas blaivystės idėjas, nes „ir dabar ši dvasinė rakštis nėra visai išrauta“.

Alberto Griganavičiaus draugas Jonas Grigaliūnas prisiminė bičiulį kaip talentingą gydytoją, tačiau kaip paprastą, nuoširdų žmogų, jo pomėgį dainuoti.

Kolega gyd. Algimantas Baublys atskleidė ir mažai kam žinomą gyd. A. Griganavičiaus pomėgį žvejybai. „Dalyvaudavome „Dūkšto“ žvejų būrelyje. Albertas Griganavičius protokoluodavo mūsų susirinkimo mintis apie gamtos apsaugą“. Prisiminė išskirtinius kolegos bruožus: jam nebuvo nemielo žmogaus, gebėjo kiekviename atrasti gėrį; buvo gydytojas iš didžiosios raidės; jo rankos darydavo stebuklus; gydytojai visada juo pasitikėjo…

Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos vadovas Kazimieras Alminas apie velionį pasakojo kaip apie tą, kuris aukojosi dėl žmonių gyvybės, dėl oraus jų gyvenimo. Fotografavo, nes norėjo tai, ką mato; tai, kaip mato palikti kitiems. Vaizdo įrašas su Albertu Griganavičiumi, dainuojančiu „Aš pasėjau ąžuolą“, paskatino visus atsistoti ir dainuoti kartu.

Sūnus Vytautas apie savo tėvą kalbėjo kaip apie jautrų, atsakingą, veiklų. „Iš jo žvilgsnio suprasdavau, ar teisingai elgiuosi. Jis nieko nesakydavo“. Dukra Rasa kvietė įsiklausyti į tėvo ketureilį. Anūkas prisiminė, kad senelis dažnai pasakodavo istorijas apie savo vaikystę. Sugebėjo išsaugoti gimtojo krašto istorinę atmintį. Matytą grožį pavertė meile žmonėms. „Jis mylėjo žmones ir darė viską, kad padarytų jų gyvenimą gražesnį“, – sakė anūkas.

Daugiau nuotraukų…