Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios Šeimų stovykla
2016 m. rugpjūčio 3-7 d. netoli Kryžių kalno Angelų svetainės sodyboje įvyko Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios Šeimų stovykla. Stovyklos dvasinis vadovas – vienuolis jėzuitas bažnyčios rektorius tėvas Stasys Kazėnas SJ. Ši Stovykla tampa jau tradicine, vyksta antri metai iš eilės, planuojama ir kitąmet organizuoti. Nors šiais metais Stovykla nebuvo labai reklamuojama, tačiau į ją susirinko daugiau stovyklautojų nei pernai. Iš viso dalyvavo daugiau kaip 20 šeimų, virš 80 žmonių. Vaikus prižiūrėjo savanoriai – vyresni šeimų vaikai, jaunimiečiai iš klubo Magis, skautai. Suaugusieji dalyvavo savo programoje,kuri buvo turininga ir įvairi: bibliodramos užsiėmimai, paskaitos, liudijimai, pasidalinimai grupėse.
Bibliodramos specialistė (profesionali aktorė) Joana Čižauskaitė pakvietė naujai atrasti ar išgyventi santykį su Dievu skaitant ar/ir dalyvaujant, vaidinant, interpretuojant biblines scenas. Tėvas kun. Stasys Kazėnas, sj pasakojo apie Jėzaus širdies garbinimo tradiciją ir kaip galima labiau suprasti Jėzaus širdį,dalyvaujant pamaldose ir praktikuojant užtarimo maldą kiekvieno mėnesio pirmajį penktadienį. Tokios pamaldos dabar nuolat vyksta ir Šiaulių Ignaco Lojolos bažnyčioje. Lektorė VDU doc. dr. Nijolė Liobikienė, turinti ilgametę šeimų konsultavimo patirtį, atsiliepė į stovyklautojų poreikius ir kalbėjo apie santykius tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, uošvienių ir anytų, šių paskaitų metu galėjome kelti svarbius klausimus, diskutuoti, temos palietė kiekvieną dalyvį.
Kiekvieną rytą stovyklautojai pradėdavo liturginiais šokiais – tai savotiška ir mankšta, ir malda – Dievas garbinamas visu protu, visa siela, mintimis, žodžiais, kūno judesiais.
Net lietus padėjo įgyvendinti stovyklos veiklas: didelėje palapinėje tilpo ir dideli, ir maži, visada buvo ką veikti ar su kuo pabendrauti, todėl kompiuterių ir telefonų niekas nepasigedo iki pat stovyklos uždarymo. Vakarais palapinėje vyko vaidinimai, koncertai. Pirmąjį mėnesio penktadienį, rugpjūčio 4 d. padedant kunigui iš Kryžių kalno pranciškonui Severinui Arminui Holocheriui, kunigaui Dariui Marcinkevičiui, t. Stasiui Kazėnui, sj vyko susitaikinimo pamaldos. Kai kurie stovyklautojai džiaugėsi ir liudijo, kad išdrįso atlikti išpažintį – pasikalbėti su kunigais net po 10 ar daugiau metų ir tai suteikė daugiau šviesos ir tiesos, lengvumo.
Stovyklos paskutiniąją dieną šeimos keliavo į vienuolyną, esantį netoli Kryžių kalno, ir drauge šventė šv. Mišias, dėkodami Dievui už visas išgyventas patirtis.
Tai, kas vyko stovykloje ir kokią tai turėjo asmeninė prasmė dalyviams, atspindi jų pačių pasidalinimai.
Bernardetos, Teresės ir Vinco mama Lina sakė „geriausias indikatorius stovyklos – vaikai. Šioje stovykloje jie nepervargo, nepersitempė, jautėsi saugūs, priimti, mylimi. Neperkrauta programa, ypač vakarinė, tas pirties kubilas su tuntu vaikų jame išliks ilgam atminty : kiek lipo, tiek tilpo ir išlipti niekas nenorėjo“.
Mama Rima pasakojo, kad „grįžus iš stovyklos Vakaris tą patį vakarą pareiškė, kad nori grįžti atgal į stovyklą“.
„Tai pati geriausia stovykla mano gyvenime“, sakė 14-metė Odeta, dalyvavusi ne vienoje kitokioje stovykloje, o jai antrino brolis Ignas, kuriam tai buvo pirmoji stovykla.
Štai dar keletas stovyklos dalyvių pasidalinimų:
„Esu dėkinga Jums kiekvienam už tą žodžiais nenusakomą jausmą, kai esi šalia nepažįstamų, gal nėkart nematytų ar epizodiškai sutiktų žmonių, bet jautiesi SAVAS, PRIIMTAS ir tada patiri tokį jausmą, kad mes jau seniai pažįstami, artimi draugai..“,- pasidalino pirmą kartą dalyvavusi Laima su šeima.
Teresė: „Liturginis šokis. Jis man buvo kažkokia mistika. Tik pati tame sudalyvavusi (toli gražu netobulai 
), supratau, kad tai – pati tikriausia malda. Ypatinga malda.“
Nijolė: „Dėkoju visiems šeimų stovyklos dalyviams už puikiai praleistą laiką bendrystėje. Jaučiuosi palaiminta, patyrusi bendrystės džiaugsmą ir išgyvenusi artimą Dievo meilę per sutiktus brolius ir seses tomis dienomis. Atsakomoji šypsena, šilti apsikabinimai, nuoširdūs pokalbiai, gyvena manyje iki šiol“.
Juozaičių šeima: „Palietė grupelės liudijimai apie tikėjimo bendruomenės poreikį. Stovykla yra vieta pažinti vienas kitą, prisijaukinti, o grįžus į gyvenimą surasti grupeles, kuriose šaknytusi mūsų tikėjimo dovanos kasdienybėje“.
Gulbinų šeima: „Radikalus pasikeitimas mano širdyje, po asmeninių gilių sunkių išgyvenimų. Man tai didelis stebuklas, į kurį atvedė labai taiklus t. Stasio Kazėno mokymas. Man tai tiko, patiko, atvėrė ir atvedė į didelį džiaugsmą. Dr. N.Liobikienės seminaras padėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus, padėjo sustatyti daug ką į vietas, padėjo apsispręsti. Trumpiau sakant – kai Dievas veda tuos, kurie pasiduoda vedimui, tai ir rezultatas akivaizdus, greitas ir su geriausiomis pasekmėmis“.
Šeimos ir toliau planuoja tęsti susitikimus bent kartą per mėnesį iki kitos vasaros stovyklos. Susitikimų metu planuojama pasidalinti gyvenimo ir tikėjimo patirtimi, pakviesti lektorius ar užsiimti veiklomis, pvz., organizuoti dviračių žygį, kurios padėtų augti meilėje ir stiprintų tarpusavio santykius. Į susitikimus rinksis ne tik stovyklautojai, bet planuojama kviesti šeimas, kurios nori prisijungti ir turėti galimybę prasmingai leisti laiką.
Liuda Šalkauskienė