Gegužės 16 d. 18 val. knygyne–svetainėje „Prie katedros“ vyko knygos „LAISVĖ IR TIKĖJIMAS:krikščioniški trileriai sovietmečiu“ pristatymas.
Mintimis apie knygą dalinosi knygos sudarytojai: internetinio dienraščio bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas, žurnalo „Ateitis“ redaktorė Reda Sopranaitė, bei viena iš knygos bendraautorių Regina Edita Teresiute SJE.
„Dešimt gyvenimo istorijų, kurias jungia bendra epocha – sovietmetis, taip pat ryžtas priešintis ateistinei melo imperijai. Ši knyga – pagarbos ženklas žmonėms, itin sudėtingomis sąlygomis išsaugojusiems meilės druską ir tikėjimo šviesą, kartu liudijimas, kad Viešpats beldžiasi į kiekvieno iš mūsų gyvenimą, ragindamas nebijoti ir atverti širdį, surizikuoti eiti laisvės ir tikėjimo keliu, net tada, kai visi didžiuojasi einantys blizgiais šunkeliais“, – rašoma knygos pristatyme.
Susitikimo pradžioje demonstruota filmuota medžiaga, supažindinanti su knygos istorijų herojėmis: Felicija Nijole Sadūnaite, Elena Gerarda Šuliauskaite, Regina Edita Teresiute, Birute Briliūte, Julija Bernadeta Mališkaite, Stase Rita Griškaityte-Striuogaitiene, Jadvyga Gema Stanelyte, Jadvyga Šilauskaite-Bieliauskiene, Aldona Raižyte, Laimute Truskauskaite.
Vėliau, patogiai įsitaisius knygyne-svetainėje, tęsėsi pokalbis apie knygą, jos sudarymą, herojes, neįtikėtinas dabarties ir sovietmečio istorijas. „Ši knyga – drąsos mokykla… Tos 10 moterų nėra superherojės, bet jos savo gyvenimu parodė, jog svarbu rinktis“, – sakė A. Navickas.
Pasakojimuose, prisiminimuose nestigo ir gyvenimiškų pamokų, kurios, anot A. Navicko, tinka ir šiems laikams. Pavyzdžiui, Nijolei Sadūnaitei, besirenkančiai aukštąją mokyklą, tėvas sakęs: pagalvok, ar nori stoti į aukštąją ir negalėti eiti į bažnyčią, ar geriau būti paprasta valytoja, bet laisvu žmogumi: „Žinojau, jei norėsiu būti sporto trenere, studijuosiu aukštojoje, man bus sunkiau lankyti bažnyčią, turėsiu slėpti savo tikėjimą, veidmainiauti – tokio gyvenimo nenorėjau„, – iš knygos. Nijolė nestojo į aukštąją, o vėliau saugumiečiai niekaip negalėjo suprasti, kaip ši paprasta, neišsimokslinusi moteris geba taip taikliai atsikirsti į visus jų argumentus ir klausimus: „Jie manė esą stiprūs, tarsi viskas nuo jų priklauso, nors iš tiesų tebuvo vargdieniai, o aš buvau ir esu multimilijonierė, nes turiu Danguje Tėvą, kuris yra visagalis„. Taip Viešpats pasinaudoja mažaisiais, kad parodytų savo išmintį, – komentavo Andrius Navickas.
Dar keletas Andriaus Navicko minčių:
Patarimas pamaldžiai žmonai, turinčiai netikintį vyrą: Tu ne su vyru apie Dievą graužkis, o su Dievu apie vyrą pasikalbėk.
Krikščionį pažinsi ne iš kalbų, o iš meilės kvapo. Aplinkui daug žmonių, kurie netiki Dievą, nes to kvapo nepajuto. Mano, kad krikščionys atsiduoda actu.
Tų moterų gyvenimas rodo, kad krikščionybė nėra teorija.
Kuo blogesnė valdžia, tuo daugiau turime galimybių mes būti geri. Prie geros valdžios žmonės aptingsta.
Reda Sopranaitė negailėjo šiltų žodžių pasakodama apie buvusią savo mokytoją s. Reginą Teresiute SJE.
S. Regina mokėjo suburti į būrį, kiekvienam parodyti dėmesį, padėti susidraugauti.
Iš mokyklos eidavome tiesiai į kleboniją, iškart gaudavom sriubos. Tuomet ką nors veikdavom su s. Regina, paskui – į vakarines šv. Mišias ir tik po jų – namo.
Bendravom ne tik tarpusavy, pažinojom ir Kelmės, Skaudvilės jaunimą. Buvom vaikų bendruomenė. S. Regina turėjo puikius pedagoginius gebėjimus.
S. Regina mokė ir kaip statyti kryžius, ką daryti, kad nesusektų, pav., išsipurkšti odekolonu, kad šunys neužuostų. Ir iš kur ji šitokius dalykus žinojo?, – stebėjosi Reda.
„Geri buvo laikai. Duok Dieve, kad jie negrįžtų„, – ir knygoje ir susitikime sakė s. Regina Teresiutė, kurią šiauliečiai labai gerai pažįsta. Ji čia – pagrindinė piligriminių kelionių į Šventąją Žemę ir kitas šalis organizatorė.
Kryžių statyba buvo viena iš kovos formų. Jie vertė, mes statėm. Žinot, ko labiausiai bijodavo? Ne kryžiaus, ne to medžio, bet klausdavo, ar šventintas. Jei ne – iškart nuversdavo, o prie šventinto dvejodavo. Į klausimą, kiek kryžių yra pastačiusi, s. Regina labai paprastai atsakė: „Likę apie 200 nuotraukų“.
Antrasis kovos metodas – tautiniai rūbai. Buvau pasiuvusi. Jų bijojo daugiau nei patrankų ar tankų. Atvažiuoja jaunimas su tautiniais rūbais į bažnyčią, adoruoja, meldžiasi. Žmonės mato, jog Bažnyčioje – gyvybė, iškart viltis, drąsa atsiranda. Todėl ir bijojo.
„Svarbu, kad skaitant šią knygą pačiam norėtųsi būti šiek tiek drąsesniam, geresniam“, – apibendrindamas sakė Andrius Navickas. Vakaras užsitęsė, nes susirinkusieji dar ilgai diskutavo su svečiais, pirko knygas, prašė autografų.
Knygą galima įsigyti knygyne-svetainėje „Prie katedros“.