Kiekviena vyskupija, kiekviena parapija turi savo dvasingumo oazes. Šiaulių vyskupijoje viena tokių oazių yra šv. Benedikto vienuolynas Palendriuose, Kelmės rajone. Vieni, atradę takus ir kelelius, atvyksta pasinerti į tylą, atsigauti ramybe; kitiems tai tiesiog uždaras brolių vienuolynas, žinomas grigališku giedojimu. Antradienį (Balandžio 29 d.) Šiaulių vyskupijos Pastoracinio centro salėje ir vieni ir kiti turėjo galimybę sužinoti ir pamatyti daugiau. Broliai benediktinai pakvietė į naujos knygos pristatymą.

Ora et labora. Palendriai

Knyga „Ora et labora. Palendriai“, – tai Palendrių šv. Benedikto vienuolyno gyvenimo vaizdų, kuriuos užfiksavo ir savo nuožiūra atrinko fotografas Eugenijus Barzdžius, ir brolių benediktinų parinktų tekstų dialogas. Juo siekiama sugretinti dvejopą – fotografo ir vienuolių – požiūrį į benediktinišką gyvenimą. Albume yra dešimt žodžių-tekstų iš šv. Benedikto regulos – vienuolių manymu, jie geriausiai išreiškia benediktiniško gyvenimo dvasią.

Knygos pristatyme dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Palendrių vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius, istorikas Liudas Jovaiša, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Renginį moderavo Evangelizacijos  centro vadovas Rimantas Pumputis.

      100_1441                                          100_1438

„Nesame įpratę save rodyti, bet kadangi išgirdom daug žmonių klausiant kas esame, norėjome praskleisti šydą menine prasme“, – sakė vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius. T. Kazimieras išsamiai pristatė vienuolinio gyvenimo ištakas, pradininko šv. Antano gyvenimo būdą ir įtaką, benediktiniškąjį dvasingumą. Išsakytas Mintis pagyvino rodomos nuotraukos, kurių nėra išleistoje knygoje. Svarbiausios pristatymo metu išsakytos mintys:

Krikščioniškasis monachizmas prasidėjo nuo žmogaus susitikimo su Dievo žodžiu, kuris yra Asmuo.

Vienuolyną galima pavadinti sala jūroje arba miestu dykumoje. Dykuma yra dvasingumo ir savęs nugalėjimo vieta. Dykuma neduoda ramybės, vis supurto ir numeta į savo paties dulkes.

Šv. Benediktas negalėjo mokyti niekaip kitaip, tik kaip gyveno pats. Gyvendamas vienas uoloje (3 metus), turėjo įveikti tris pagundas: puikybės, geidulingumo ir pykčio bei keršto. Jis suprato, kad tik nugalėjęs šias pagundas galės būti taikos skleidėju.

Vienuolynas tampa vieta, kurioje mokomasi atsiliepti į Dievo meilę.

Vienuolynas ne tik mokykla, bet ir šeima. Benediktinai duoda pastovumo įžadą. Tai susiję su supratimu, kad vienuolynas yra šeima ir kad šeimos mes nekeičiame. Kaip šeimoje sutuoktiniai pasižada likti kartu visą gyvenimą, taip ir benediktinai pasižada visada likti bendruomenėje.

Svarbios trys dorybės: klusnumas, tylėjimas, nusižeminimas. Pastaroji svarbiausia, nes ją skelbė pats Kristus.

Benediktinų misija – priimti žmones į savo maldą.

      100_1445 100_1449 100_1455

Lietuvių katalikų akademijos narys istorikas Liudas Jovaiša teigė, kad naujoji knyga yra leidimas pažvelgti mums visiems į gana uždarą benediktinišką gyvenimą. Mokslininkas trumpai pristatė kompliatyviųjų vienuolynų Lietuvoje istoriją. Jo teigimu, iki XIX a. LDK veikė trys vienuolynai, tačiau vėliau visi vienas po kito buvo uždaryti. Tuomet steigėsi nauji moterų benediktinių vienuolynai, išlaikę benediktinišką vienuolystės dvasią iki šių laikų. Ši knyga, anot istoriko, leidžia perduoti tai, ko negalime perduoti žodžiu, tai nuotraukos. Dienas šiame vienuolyne L. Jovaiša palygino su kopėčių laipteliais – visi lyg ir vienodi, tačiau kiekvienas laiptelis yra aukščiau ir aukščiau. Knygos nuotraukos iliustruoja vienuolišką gyvenimą, o po nuotrauka esantis tekstas padeda pakilti į kitą dvasinį lygmenį – tobulėjimą.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis vienuolišką gyvenimą sugretino su pasaulietišku: „Mes, pasauliečiai, patys susikuriame savo vertybes, tikslus… Bėgame, klumpame, patiriame isteriją ir t.t. Tuo tarpu šių vienuolių gyvenimo tikslas visai kitoks. Ašis, apie kurią sukasi jų gyvenimas, niekada nesusvyruos, o vertybės niekada nenuvertės“.

   100_1460      100_1461

Benediktinai pasaulyje, Lietuvoje ir fotopasakojime

Benediktinų ordinas svariai prisidėjo prie Europos kultūros ir visuomenės formavimo. Viduramžiais benediktinai, kaip piligrimai ir misionieriai pasklidę po įvairias Europos tautas, dėjo pagrindus krikščioniškai Europos tapatybei, kuri ir šiandien yra bendros Europos kultūros pamatas. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Du benediktinai misionieriai, Prahos vyskupas Vaitiekus ir vokietis Brunonas Kverfurtietis, jau XI amžiaus pradžioje pasiekė pagonių baltų kraštus. Vis dėlto pirmasis benediktinų vienuolynas tik apie 1405 metus įsikūrė Senuosiuose Trakuose. Apsilankęs benediktinų abatijoje prie Krokuvos, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pakvietė vienuolius į Lietuvą ir dovanojo jiems gimtąją Senųjų Trakų pilį.zoomed_ora et labora

Lietuvą aneksavus carinei Rusijai, Senųjų Trakų abatija, be pertrūkio gyvavusi daugiau nei 400 metų, buvo uždaryta, o 1864 m. – ir kiti Lietuvos benediktinų vienuolynai. Benediktinų istorija Lietuvoje nutrūko 130-čiai metų.

1991 m. rudenį į Solemo (Solesmes) abatijos Prancūzijoje duris pasibeldę keli lietuviai kandidatai davė postūmį vyriškos šv. Benedikto ordino šakos atsikūrimui Lietuvoje. Taip 1998 m. benediktinai iš Solemo abatijos atsikėlė į Lietuvą ir įsikūrė mažame Palendrių kaimelyje, Kelmės rajone.

Palendrių vienuolyno lankytojai dažnai vienuolių klausinėjo: kas jūs esate? Kuo jūs skiriatės nuo pranciškonų, dominikonų ar jėzuitų? Ką jūs veikiate vienuolyne ir už jo ribų? Kokia jūsų misija? Ar dirbate mokyklose, ligoninėse ar parapijose? Suprasdami, kad turi pasiųsti Lietuvos tikintiesiems žinią apie save, benediktinai pradėjo galvoti apie kokį nors leidinį su nuotraukomis ir tekstais, bandydami atsakyti į žmonių užduotus klausimus, papasakoti apie benediktinišką tradiciją, vienuolišką gyvenimą. Tačiau dėl įvairių priežasčių to vis nepavykdavo padaryti.

2011 m. vasarą Palendrių benediktinus netikėtai aplankė jaunuolis iš Šiaulių Eugenijus Barzdžius, studijuojantis fotografijos meną Veslo universitete, Niuporte, Jungtinėje Karalystėje. Nenorėdamas veltui leisti atostogų laiko, jis nusprendė atvažiuoti į Palendrius, kad galėtų daugiau sužinoti apie uždarą, Dievui pašvęstą vienuolių gyvenimą, pamatyti vienuolius ne tik liturginių maldų metu, bet ir kasdienio gyvenimo aplinkoje. Pagyvenęs vienuolyne ir pabendravęs su vienuoliais, jis užsidegė troškimu sukurti ištisą fotopasakojimą apie Lietuvoje taip mažai pažįstamą benediktinišką vienuolinį gyvenimą. Eugenijaus troškimas atitiko ir benediktinų poreikį paskleisti žinią apie nuo žmonių akių paslėptą vienuolių gyvenimą. Šio bendradarbiavimo vaisius ir yra pristatomas albumas „Ora et labora. Palendriai“.

Daugiau nuotraukų…