PAŠVĘSTOJO GYVENIMO METAI su švč. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija
Popiežius Pranciškus šiuos metus paskelbė pašvęstojo gyvenimo metais. Mintimis apie pašvęstąjį gyvenimą dalijasi Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos sesuo Regina Gelžinytė ACJ:
Labai džiaugiuosi, kad turiu progą liudyti pašvęstąjį gyvenimą…
Kada ir kur sutikau Jėzų ir kaip Jis mane prakalbino?
Tai nebuvo kažkas stebuklingo ir panašaus kaip Samueliui ar apaštalams. Jėzų sutikau labai paprastu būdu. Kaip psalmininkas sako: „Tavo akys matė mane dar negimusį, į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusios“.
Kokios nesuvokiamos man Tavo mintys, o Dieve.
Dievas, leisdamas žmogui ateiti į šį pasaulį yra paskyręs tik jam skirtą kelią, kurį vadiname pašaukimu. Dievas kviečia tą Jo skirtą kelią atpažinti, pasirinkti ir per savo gyvenimą išpildyt jam skirtus uždavinius. Kad esu šiame kelyje, lėmė ne mano pasirinkimas, bet Viešpaties kvietimas. Jo iniciatyva buvo pašaukti mane sekti Juo.
Kaip Dievas man prakalbėjo ir pakvietė į kelią kuriuo einu jau 40 metų?
Mano vaikystės metai nebuvo itin lengvi. Buvau paprasta kaimo žvejo dukra. Kai man buvo nepilni trys metai mirė mama. Tėtis vienas augino tris likusius našlaičiais vaikus. Šeimoje nebuvo praktikuojamas pamaldumas, daugiau vyravo griežta drausmė ir darbas.
Tik vėlesniais metais, atsiskyrus nuo šeimos, atvykus mokytis į Šiaulius, pradėjau dažniau užeiti į bažnyčią. Tiesiog mane traukdavo dienos metu bažnyčios ramybė, tyla. Prisimenu malonų ir keistą jausmą, dėl kurio nesinorėdavo išeiti iš Bažnyčios. Joje praleisdavau ilgas valandas.
Jaučiau kaip kaskart užsimegzdavo vis didesnis meilės ryšys su Jėzumi ir noras tik Jam priklausyti. Taip pat labai mylėjau Mariją. Ją laikiau savo motina.
Svarbiausia, kas nulėmė mano pašaukimą, tai pirmieji mėnesių penktadieniai, kuriuos praktikavau susižavėjusi Viešpaties pažadais už pirmųjų penktadienių lankymą.
Dažnai ėjau išpažinties ir kasdien dalyvaudavau šv. Mišiose, priimdavau šv. Komuniją, kai vieną kartą per išpažintį kunigo užduotas klausimas, – „Ar nenorėtum savo jaunystę ir visą savo gyvenimą paaukoti Kristui?..“, – pakeitė mano gyvenimo kryptį.
Man tada buvo tik 18 metų, kai Jėzus prakalbino ir apreiškė savo kvietimą per kunigą klausykloje. Aiškiai supratau, kad Dievas beldžiasi į širdį kviesdamas pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnybai. Išgyvenau ypatingą ieškojimą, veržimąsi pirmyn, kol pagaliau patikėjau, kad man atlikus savo dalį, Jis atliks savąją. Dievas kviečia, žmogus atsiliepia arba ne. Aš pasakiau „Taip“. Ir su džiugiu jaunatvišku veržlumu pasiryžau sekti Juo. Tai nebuvo tik trumpalaikis susižavėjimas ar jausmas, tai buvo visą gyvenimą keičiantis žingsnis. Tai buvo lobis, kurį atradau dar savo jaunystėje. Labai džiaugiausi ir tebesidžiaugiu, o taip pat dėkoju Viešpačiui, kad atradau lobį labai anksti. Palikau viską ir nusekiau Kristų, kuris teikia amžiną jaunystę ir amžinąjį gyvenimą.
Tai buvo sovietiniai laikai, kai nebuvo galima viešai reikštis kas esi, ir nebuvo galima žinoti kur rasti vienuolyną, nes seserys nevilkėjo abito, vaikščiojo kukliai apsirengusios, niekuo neišsiskyrė savo išvaizda iš pasauliečių. Tačiau to paties kunigo pastangomis susiradau šią vienuoliją, kurioje jau būdama 21 m. amžiaus daviau Viešpačiui pirmuosius įžadus, o būdama 25 metų – amžinuosius.
Pašvęstasis gyvenimas, tai tarsi grūdas įmestas į žemę kuris miršta, kad neštų šimteriopą vaisių. Taip ir siela per įžadus „miršta“ sau ir pasauliui, kad gyventų Dangui.
Seserys žavėjo mane savo gerumu, pasiaukojimu, meile. Nežiūrint slaptumo, pogrindžio sąlygomis susirinkdavome būreliais rekolekcijoms, ruošdavome vaikus pirmajai Komunijai, perrašydavom mašinėle knygas ir jas platinom.
Šiame kelyje labai svarbu nebūti vienam, šalia savęs turėti autoritetą, kuris ištikimai laikosi Evangelijos kelio, į kurį galėtum atsiremti. Man tikėjimo ir pašaukimo kelionėje labai daug padėjo sesuo Ksavera, su kuria išgyvenau virš 30 metų.
Pagrindinis elementas pašvęstajame gyvenime yra nuolatinė draugystė su Jėzumi, kuri stiprėja ir auga, skiriant laiko Jo žodžio klausymuisi ir apmąstymui. Kai pasilieki Jo meilėje, kai širdyje „liepsnoja ugnis“, tada nesvarbu nuovargis, ištinkančios krizės, nesėkmių sukeltas sielvartas. Svarbu likti ištikimybėje, visiškai jam atsiduodant, džiugiai liudijant savo pašaukimą, nebijant atmetimo, nesupratimo, ignoravimo…
Pašaukimas į pašvęstąjį gyvenimą yra dovana ne tik pačiam žmogui, kuriam ji suteikiama, bet visai Bažnyčiai ir visam pasauliui. Todėl pašvęstasis gyvenimas neturi tik sau naudotis šia dovana, bet pasitarnauti kitiems, kad padėtų laimėti amžinąjį gyvenimą. Savo gyvenimo pavyzdžiu parodyti, kad Dievas yra pirmoje vietoje.
Marija pirmoji gyveno pašvęstąjį gyvenimą ištarusi Viešpačiui „Taip“, tad galime jos prašyti, kad ji atgaivintų ir augintų pašvęstųjų širdyse tikėjimą, viltį ir meilę, kad visi pašvęstieji duotų gražių vaisių Dievui ir žmonijos labui.
O ieškantys savo pašaukimo kelio drąsiau ir ryžtingiau žvelgtų į Viešpaties Vynuogyną. O matydami, kaip stinga ten darbininkų su visišku atsidavimu paklustų Viešpaties kvietimui.
______________________________________________________________
PAŠVĘSTOJO GYVENIMO METAI