Liepos 3 d. (sekmadienį) 15.00 val.

maloniai kviečiame visus vyskupijos tikinčiuosius

į

Šiaulių vyskupijos Sinodo kelio

Padėkos šv. Mišias.  

Skelbiame Šiaulių vyskupijos Sinodo kelio įžvalgų suvestinę:

ŠIAULIŲ VYSKUPIJOS SINODO KELIO ĮŽVALGŲ SUVESTINĖ

2022 m. birželio 20 d.

 Šiaulių vyskupijos sudėtis

 Šiaulių vyskupijoje gyvena apie 223 tūkst. gyventojų, iš jų apie 194 tūkst. pakrikštytųjų, apie 18 tūkst. – kitų krikščioniškų konfesijų tikintieji, apie 10 tūkst. priklauso kitoms religijoms ar savęs nepriskiria jokiai religijai.

Vyskupiją sudaro 5 dekanatai (Joniškio, Kelmės, Radviliškio Pakruojo, Šiaulių), juose yra 68 parapijos, kurias aptarnauja 49 kunigai, sakramentams ruošia 35 katechetai, mokyklose katalikų tikybą dėsto 54 tikybos mokytojai. Katalikų tikybos dalyką mokyklose renkasi apie 46% mokinių.

Šiaulių vyskupijos Sinodo kelio eiga

Sinodo kelionė Šiaulių vyskupijoje prasidėjo 2021 m. spalio 10 d. Šiaulių šv. apašt. Petro ir Pauliaus katedroje ir kitose vyskupijos parapijose Šv. Mišiomis, kuriose dalyvauti ir melsti Viešpaties palaimos Sinodo darbui buvo kviečiami visi tikintieji. Vyskupo patvirtinta Sinodo kelio darbo grupė organizavo informacinius, pasiruošimo ir palaikymo susitikimus, kuriuos lydėjo malda ir pasitikėjimas Dievu. Sinodo darbe dalyvavo 56 parapijų klebonai, 54 tikybos mokytojai, 80 moderatorių išrinktų parapijose, organizacijose ar kitose bendruomenėse.

Šiaulių vyskupijos Sinodo įžvalgos

Popiežiaus Pranciškaus paraginti įsiklausyti ir plėtoti dialogą parapijose buvome pakviesti vėl atrasti Bažnyčios sinodinę prigimtį, išgirsti kaip Dievas kviečia mus būti Bažnyčia trečiajame tūkstantmetyje (pagal Vademecum).

Nuo 2021 m. gruodžio mėnesio iki gegužės vyko konsultaciniai susitikimai, kurių metu aktyviai įsitraukė skirtingo amžiaus, patirties, specialybių, pašaukimo, priklausymo Bažnyčiai, asmenys. Sinodinio kelio eigoje, jau ankščiau susiformavusiose grupėse, žmonės buvo drąsesni,  pasisakymai gausesni įvairesnėmis įžvalgomis ir patirtimis, naujai susiformavusiose grupėse žmonėms reikėjo laiko įsidrąsinti, tačiau sinodinis kelias sustiprino pasitikėjimą vieni kitais.

Konsultaciniai susitikimai leido žmonėms susirinkti ir aptarti itin aktualius klausimus, tokius kaip: šventimas, autoritetas, lyderystė, kelionės bendrakeleiviai ir kitus. Pasisakiusieji, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, galėjo būti išklausyti ir išgirsti. Dalyvavusieji pastebėjo, jog bendrakeleiviai, tai visi mes, nuo kurių ir priklauso, kokia bus Bažnyčia trečiajame tūkstantmetyje.

Dalyviai dalindamiesi savo įžvalgomis pastebėjo, jog Bažnyčia be žmonių, tai tik muziejus, išsiskiriantis savo išvaizda ar menininkų darbais, bet tik ten, kur susirenka žmonės bažnyčia-pastatas tampa Bažnyčia-bendruomene. Sinodo kelio bendrakeleiviai džiaugiasi, jog vyskupijos VISOSE parapijose, sekmadieniais tikintieji turi galimybę švęsti Eucharistiją. Jiems parapija yra ta vieta, kur švenčiama Eucharistija, priimami kiti sakramentai, skelbiamas ir aiškinamas Dievo žodis, vykdoma sielovada, artimo meilės tarnystė. Dalyvavimą Eucharistijoje turime skatinti, sukuriant šiltą, svetingą, įvairovę gerbiančią aplinką, priimant ir nutolusius nuo Bažnyčios gyvenimo. Dėmesys žmogui yra viena iš pirmųjų ir svarbiausių sąlygų užmezgant bendravimo ir bendradarbiavimo ryšius. Nuolatiniam tikinčiųjų ugdymui turi pasitarnauti parengti pamokslai (homilijos), kalbėti, tokia tikėjimo kalba, kurią suprastų įvairų išsilavinimą turintys asmenys. Parapija – tai pirmoji tikėjimo, maldos ir artimo meilės mokykla, tačiau vykdyti gailestingumo darbus įsitraukia labai maža dalis tikinčiųjų, o tie kurie yra „šalikelėje“ ne visada nori priimti pagalbą ar patarimus. Bažnyčioje turėtų aktyviau veikti Pagalbos grupės, Carito, Samariečių, Raudonojo Kryžiaus ar kitos karitatyvinės organizacijos, svarbu skatinti visų parapijiečių įsitraukimą, rūpintis pažiedžiamaisiais bendruomenės nariais, teikiant ne tik materialią paramą (maistu, daiktais ar kitomis prekėmis), bet pirmiausia rūpinantis žmogumi kaip Asmeniu – jį išgirstant ir išklausant, kartu meldžiantis, skaitant Šv. Raštą. Kai kurie pasisakiusieji ragino ne kurti naujas organizacijas, bet išnaudoti esamus resursus arba priimti paprastus sprendimus, kaip paramos dėžė, į kurią galima sudėti atneštas prekes ar religinių knygų bibliotekėlė. Tam reikalinga ugdyti bendruomenės karitatyvinę savimonę, gailestingumą, geranoriškumą, empatiją, skatinti savanorystę, bendradarbiauti su kitomis institucijomis vykdančiomis karitayvinę ar socialinę veiklą. Bažnyčia be žmonių ir be vienas kito artumo, tai tik muziejus su ištaigingais paveikslais, savita architektūra.

Ypatingą atsiskyrimą nuo Bažnyčios jaučia antrą kartą susituokę ir be Santuokos sakramento gyvenantys asmenys. Jų pasisakymuose keliamas Eucharistijos priėmimo klausimas. Dvasininkai ir visa krikščionių bendruomenė kviečiama priimti šiuos asmenis atjaučiančiajai ir veikliai, patiriant Gailestingojo Dievo meilę. Be sakramentinės Komunijos svarbu šiems žmonėms sudaryti sąlygas išgyventi bendrystę su Dievu kitais būdais, rinktis į pagalbos grupes.

Labiausiai paveikus būdas – asmeninis kvietimas ir tikėjimo liudijimas. Anot pasisakiusių Sinodo kelio dalyvių turime būti ne tik bažnyčioje, bet ir už jos sienų, turime rūpintis visais „šalikelėje gulinčiais“. Katalikiškumas yra tiek tikėjimas, tiek ir veikimas pagal tikėjimą. Bendrakeleivis – žmogus, turintis tą patį tikslą, žengiantis kartu su broliais ir seserimis, vedamas Kristaus. Bendrakeleivių tikslas – bendra atsakomybė, nes ėjimas kartu, tai dalijimasis. Kristus turi būti širdyje. Bažnyčiai priklauso visi krikščionys, kurie bendrai susirenka švęsti liturgijos. Autentiškas krikščioniškas tikėjimo liudijimas yra mūsų visų, kaip krikščionių pareiga, tai lemiamas veiksnys, tiek tikintiems, tiek netikintiems asmenims. Tai ženklas, kad Jėzus Kristus gyvas žmonių gyvenimuose. Ypatingai turime turėti drąsos liudyti Kristų priešiškoje aplinkoje savo darbovietėse, bendruomenėse, o ypač savo šeimose. Tikėjimo liudijimas turėtų tapti daug universalesniu, ekumeniškesniu ir misionieriškesniu negu ankščiau, taip pat jis turi tapti intensyvesnis ir tarp pačių katalikų. Bendruomeninis liudijimas yra ne mažiau svarbus už asmeninį tam reikalingas atsivertimas ir atsinaujinimas, perkeičiantis ir širdį, ir mąstymą. Tai turėtų pasireikšti visuose krikščionio gyvensenos lygmenyse: jo vidiniame gyvenime, jo aktyviame dalyvavime Bažnyčios gyvenime, jo šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, jo profesinėje ir socialinėje veiklose. Bažnyčia savo vietinėse bendruomenėse turėtų aktyviai pasireikšti ir tarp kitų bendruomenių, išlikdama tiesoje ir meilėje. Mažesniuose miesteliuose dažniausiai vyksta glaudus bendradarbiavimas tarp įvairių organizacijų, bendruomenių, vietos savivaldos, tačiau pasitaiko ir konkurencijos bei susipriešinimo. Labiausiai žmonės išgirsta ir įsipareigoja asmeniškai pakviesti ir paraginti prisidėti prie vienokios ar kitokios veiklos.

Sinodo kelio metu ypatingai išryškėjo stiprios bendruomenės svarba. Didžioji dalis tikėjimo brolių ir sesių vieningai pritaria, jog tikėjimo augimui ypatingą vaidmenį turi šeima. Vyresniojo amžiaus tikintieji pastebi, jog perduotas tikėjimas iš kartos į kartą leido gyvenimo eigoje tikėjimą išsaugoti ir jį brandinti, tačiau šiuo metu ypatingai sunku atrasti metodus ir būdus kalbėti apie tikėjimą su jaunais žmonėmis. Jaunimas mano, jog aktyviau dalyvautų Bažnyčios gyvenime, jeigu patys tėvai rodytų tikėjimo pavyzdį. Didžiojoje dalyje šeimų nėra praktikuojama malda, dažniausiai tikėjimo liudijimą perduoda seneliai. Daugeliu atvejų netgi ir tų pačių, save laikančių tikinčiaisiais, tikėjimas praktikuojamas tik didžiųjų švenčių metu, momentiškai priimant sakramentus, ištikus sunkumams, tačiau gyvo santykio su Kristumi ir tikėjimo liudijimo lieka visa mažiau. Netgi vaikų ruošimasis sakramentas paliekamas vien tik klebono ir katecheto rūpesčiui. Aplinkos poveikis, stereotipinis mąstymas apie Bažnyčią, vartotojiškumas, pragmatizmas, vertybių ir žmonių santykių kaita nutolino, ypatingai, jaunus suaugusiuosius, nuo Bažnyčios, kuriems, anot jų, sunku suderinti darbą ir maldą, asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą. Tikėjimas turi būti nuolatos auginamas. Altoriaus bendruomenė, nors kartu švenčia Eucharistiją, tačiau nepalaiko glaudaus ryšio su parapijos bendruomene, todėl daugeliu atveju trūksta bendruomeniškumo, vienas kito palaikymo, išklausymo ir išgirdimo, iš to kyla nepasitikėjimas savimi ir kitais, susvetimėjimas, vienišumas, Bažnyčios atskyrimas nuo savo privataus gyvenimo. Daugeliu atvejų tikintieji yra daugiau klausytojai, bet ne kalbėtojai ar idėjų iniciatoriai, kartais „akli“ ir „kurti“ kitam, kitokiam, ir sunkiai priimantys naujai norinčius asmenis prisijungti prie bendruomenės.

Parapijos, kurios rūpinamasi ne tik Eucharistijos ar kitų sakramentų šventimu, bet ir aktyviu tikinčiųjų įtraukimu į liturgiją, choro, patarnautojų, adoruotojų, katechetų, maldos grupių vadovų ir kitų tikinčiųjų sielovada pasižymi stiprių bendruomenių požymiais. Keičiasi sielovados būdai, ypatingai paveikūs būdai: piligriminės kelionės, dienos išvykos, žygiai, stovyklos, šeimų ar jaunimo savaitgaliai, rekolekcijos, susitikimai, krikščioniškų filmų peržiūros ir diskusijos. Tai leidžia suburti žmones ir išgyventi tikėjimo bendrystę, pasidalinti kylančiais iššūkiais, pasidžiaugti rastais sprendimais. Šiaulių vyskupijoje ypatingą vietą užima piligrimystė pėsčiomis į Kryžių kalną, Šiluvą. Didesnių miestų ar miestelių parapijose organizuojamos piligriminės kelionės į kitas Lietuvos ar pasaulio šventoves. Šiose kelionėse piligrimus turėtų lydėti dvasinis vadovas, o kelionė turėtų išlaikyti maldos pobūdį.

Parapijose pasigendama bendruomenių, kuriose skirtingo amžiaus ir interesų asmenys galėtų bendrauti – pradedant pasaulietinėmis problemomis, baigiant tikėjimo klausimais. Ypatingai trokštamas jaunimo, vyresnių amžiaus žmonių, išsiskyrusiųjų,  socialiai pažeidžiamų grupių asmenų bendrystės su kitais asmenimis poreikis. Tokios bendruomenės padėtų labiau skleistis žmogaus asmenybei, augti ir įgyti daugiau džiaugsmo bei gyvenimo pilnatvės, jaustis reikalingu ir reikšmingu. Tokiose bendruomenėse žmones sieja kur kas sąžiningesni ir gilesni tarpusavio ryšiai, be apsimestinio dėmesingumo vienas kitam. Jos nariai vieni kitų džiaugsmus ir rūpesčius suvokia kaip bendrus, o parapijos bendruomenė – tinkama susirinkimų vieta. Prie parapijų ypatingai trūksta katalikiškų organizacijų jauniems žmonėms. Būtina puoselėti dvasingumą liturgijoje, tarpusavio pagalbos grupėse, nes be maldos žlunga geriausios programos. Parapija turi būti vieta, kur žmonės priartėja prie Dievo ir būna su kitais, turinčiais vertingas nuostatas, o tam tinkami įvairūs būdai (nuo adoracijos iki mugės ar sportinių varžybų) ryšiui su Dievu ugdyti. Sėkmingam bendruomenės ugdymui reikalingos tinkamos (žiemą šildomos) patalpos, kuriomis galėtų naudotis visos parapijoje veikiančios bendruomenės ar grupės.

Dvasininkų pareiga palaikyti, skatinti, pagyvinti ir išlaikyti vienybę tarp mažos grupės ir visos Bažnyčios bendruomenės, kad grupė neužsidarytų savyje. Jis turi paskatinti mažas grupes būti atviromis Bažnyčios poreikiams ir dinamiškumui, atviromis Kristaus malonei ir galiai. Atskiros bendruomenės ar asmenys gali teikti siūlymus sielovadai, tačiau Bažnyčios vadovybė neatsisako esminių dalykų, teisių, bažnytinės struktūros, bet ieško išganingos Dievo valios ir Dievo kelių, brandina kitus ir bręsta pati.

Bendruomeniškumo trūksta ir švenčiant sakramentus, ypatingai švenčiant Krikštą ir Santuoką, jie didžiąja dalimi yra tapę privačiais sakramentais, teikiamais ne šv. Mišių metu, ir ne savo parapijoje, taip šiuos sakramentus priimantys asmenys lieka neįtraukti į tikėjimo bendruomenę.

Parapijos klebonas išlieka kaip vienas iš svarbiausių autoritetų. Autoritetų, kuris siekia ne kitiems viešpatauti, o tarnauti. Didžios pagarbos verti kunigai, kurie skatina parapijiečius imtis atsakomybės bendruomenėje ir visuomenėje derinant, tas dovanas bendram labui. Ypatingai svarbus kunigo paskatinimas, palaikymas, bendros atsakomybės prisiėmimas, dvasininko autentiškas tikėjimo liudijimas, dėmesys žmogui, pagarba apeigoms, neskuba, tikėjimo ir gyvenimo vienovė. Kaip ryškiausias tikėjimo liudijimo pavyzdys išskiriamas Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Vyskupas, kunigas yra „žmogus visiems“. Kunigų buvimas įvairiuose sambūriuose yra didžiulis turtas. Esant kunigų trūkumui, vyskupijoje rekomenduojama ugdyti dvasinius palydėtojus, atitinkamai pagal poreikius pasinaudojant vienuolių, diakonų, pasauliečių pašaukimu. Didelis skirtumas yra tarp didelių miesto parapijų ir mažesnių miestelių ar kaimo parapijų. Miesto parapijose daugiau yra aktyvių, išsilavinusių tikinčiųjų, kurie gali didesnėmis pajėgomis, sąmoningiau prisidėti prie sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo Bažnyčioje, o kaimo parapijose dažniausiai į vieną ar kelis asmenis kreipiasi klebonai, kurie visais klausimais yra pagrindiniai patarėjai, pagalbininkai ir sprendimų įgyvendintojai. Parapijos bendruomenėje ypatingą vietą užima tikybos mokytojas ir katechetas, kuris taipogi turi būti gyvas tikėjimo liudytojas, rodantis krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Dažniausiai jis būna tarpininkas tarp parapijos ir švietimo įstaigos. Parapijose labai dažnai trūksta lyderių, kurie galėtų lydėti įvairias grupes: jaunimą, šeimas, išsiskyrusius, vyresniojo amžiaus žmones ir kt. Šie lyderiai turi išmanyti tikėjimo mokymą, mokėti bendrauti ir bendradarbiauti.  Visų tikinčiųjų pareiga melstis už visus pašaukimus ir tarnystes, o ypatingai už savo dvasininkus ir palaikyti juos malda, parama, pagalba.

Pasauliečiai nori aiškesnės finansinės atskaitomybės iš parapijos klebono. Pasidalinimas kaip panaudojami pinigai veda prie geresnio bendradarbiavimo, paskatina parapijos žmones atsakingiau aukoti Bažnyčiai, prisidėti finansiškai prie didesnių projektų. Iš Sinodo kelio pasisakymų išplaukė siūlymas stiprinti parapijų tarybas ir atsakomybę už bendrą ūkinę veiklą. Pasisakiusieji norėtų, kad pasauliečiai galėtų dalyvauti priimant sprendimus bažnyčios reikaluose, kad tai, būtų ne vien klebono rūpestis. Taip pat dauguma pageidautų, kad apie sprendimus būtų informuojami parapijos žmonės (laikraštyje, skelbimų lentoje, ar skelbimų metu). Žmonės mielai priima vadovavimą, grįstą tikėjimo šviesa ir sveiku protu. Priimant sprendimus reikalingas maksimalus susivienijimas, sutarimas, klausant Šv. Dvasios ir atsižvelgiant į Evangelijos kriterijus. Autoriteto sprendimas išreiškia vienybę meilėje, o meilė reikalauja ieškoti Dievo valios, bendrojo gėrio, daryti tai, kas neprieštarauja Dievo Dvasiai, tiek ieškant, tiek sprendžiant. Kuklumas ir neturtas – katalikiškos dorybės, tačiau parapija žino, kad reikia geros kokybės priemonių, inventoriaus, tinkamo atlygio tarnaujantiems. Svarbu tinkamai pasirinkti savanorius, remiantis jų kompetencijomis ir įgalinant juos veikti.

Tikintiesiems labai sunku pristatyti Katalikų Bažnyčios mokymą ir rasti argumentuotus teiginius, susidūrus su Bažnyčios kritika, todėl pasigendama aiškesnės Katalikų Bažnyčios nuomonės vienu ar kitu visuomenėje kvestionuojamu klausimu. Ne bėgdami nuo pasaulio, o veikdami jame, krikščionys gali būti „pasaulio šviesa“ ir „žemės druska“. Modernėjančiame globalizacijos pasaulyje Evangelija turi ką pasakyti apie vertybes, kultūros krizes, civilizacijos pokyčius. Sinodo kelio dalyviai akcentuoja nuolatinį tikinčiųjų švietimą. Nuolatinis tikėjimo ugdymas turi apimti ne tik pavienius asmenis, bet visą bendruomenę, nes ją daro brandesnę. Pasigendama parapijose katechetinių, teologinių mokymų, diskusijų lytiškumo, Bažnyčios istorijos, blogio, kančios ar kitais aktualiais klausimais ne tik parapijos susitikimuose, bet ir neformaliose erdvėse. Tiek tikintieji, tiek netikintieji vieningai pritaria, jog turėtų būti gilinamasi į Šventąjį Raštą, paaiškinama liturgija (tam tikrų veiksmų ir ženklų prasmė), kai kurie tikintieji išskiria dvasinės formacijos būtinybę. Visa tai, turėtų lydėti kompetentingas asmuo. Parapijose turi būti sudarytos sąlygos jaunimui giedoti Šv. Mišiose, skaityti skaitinius, bendruomeninę maldą, patarnauti prie altoriaus, liudyti savo tikėjimą apaštalaujant žodžiu ir gailestingumo darbais. Jaunimą ypatingai suburia ir jų tikėjimą palaiko krikščioniški renginiai, bendras laikas su kitais jaunais žmonėmis. Siekiant parapijose kasdien stiprinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, reikia stiprinti visa, kas padeda telkti visus žmones į Bažnyčią. Dvasininko pareiga aptarti su parapijos tikinčiaisiais pasauliečių įtraukimo į liturgijos šventimą būdus: tinkamas ir aiškus Šv. Rašto skaitymas, patarnavimas apeigose, visos bendruomenės mokymasis giesmių, profesionalus vargonininkas, procesijos, adoracijos organizavimas, pamokslo (homilijos) pritaikymas vaikams, jaunimui ar vyresnio amžiaus žmonėms ir kt. švenčių, popiečių, atlaidų, gegužinių pamaldų, vakaronių organizavimas ir planavimas kartu su bendruomene, krikščioniškos pagalbos būdų aptarimas: jaunoms šeimoms, išsiskyrusiems, našlėms, buvusiems kaliniams, alkoholikams, psichinę negalią turintiems asmenims ir kt., šeimų bei asmenų lankymas: esančių ligoninėje, senelių, naujai atvykusiųjų, praradusių šeimos narį, negalinčių išeiti iš namų. Statistika rodo, jog apie 10% gyventojų neišeina iš namų – dėl ligos, senatvės ir kitų gyvenimo sąlygų, todėl bažnytinės institucijos turėtų rengti ekstraordinarinius šv. Komunijos dalintojus, kurie, reikalui esant, galėtų padėti kunigams išdalinti Komuniją, žmonėms, kurie dėl rimtų priežasčių, negali atvykti į bažnyčią.

Parapijose be visų katechetinių priemonių svarbu pasirūpinti ir materialinėmis priemonėmis: giesmynais, šv. Mišių skaitinių lankstinukais, projektoriumi, tinkamu garsu ir / ar vaizdu, galbūt vaikų kampelio įrengimu.

Tarp Bažnyčios ir populiariųjų komunikacijos priemonių kyla nuolatinė įtampa. Pasaulietinė žiniasklaida retai, kada domisi Bažnyčios renginiais, dvasiniu formavimu, bet daug dažniau iškelia tam tikras tikinčiųjų ar dvasininkų ydas. Didesnėse parapijoje turėtų atsirasti komandos, kurios nuolat bendrautų su kitomis visuomeninėmis organizacijomis, komunikuotų su žiniasklaida, viešintų Bažnyčioje esančių organizacijų veiklas socialiniuose tinkluose, vietinėje žiniasklaidoje. Svarbią reikšmę, ypatingai vyresnio amžiaus žmonėms, turi Marijos radijas, katalikiška spauda. Sprendimai dėl Šv. Mišių transliacijų  pandemijos metu leido  tikintiesiems švęsti Eucharistijos sakramentą namuose. Katalikiškos laidos per televiziją ugdo religinį ir bažnytinį sąmoningumą ir gali pasiekti skirtingus asmenis. Parapijos, turinčios galimybę, gali papildomai leisti kokybiškus pastoracinio ar katechetinio pobūdžio spausdintus ar elektroninius leidinius, kurie pasitarnautų vaikų, ar suaugusiųjų katalikiškam švietimui. Viena iš priimtinų komunikavimo formų vyskupijos parapijų internetinės svetainės, kuriose turėtų būti nuolat atnaujinama informacija.

Bažnyčios atvirumui ir gyvybiškumui palaikyti reikia telkti tikinčiuosius į bendruomenes, kuriose tikintieji klausytų Dievo žodžio, švęstų Eucharistiją, kartu melstųsi, būtų artimo meilės tarnystėje, per įvairius mokymus, paskaitas, diskusijas, labiau pažintų savo tikėjimą, būtų atvira, jautri, misionieriaujanti ir priimanti kiekvieną bendruomenė. Svarbu išnaudoti visas įmanomas galimybes ugdyti veiklumą ir pastebėti galimus būdus įtraukti žmones į veiklą. Didelė tarnysčių įvairovė leidžia visiems atlikti jiems pavestas užduotis ir pilnutiniau išgyventi parapijos bendruomeniškumą kaip dalelytę visuotinės Bažnyčios.

Keletas moderatorių atsakymų „Ką man davė konsultaciniai susitikimai?“

„Sinodiniai susitikimai buvo įsiklausymo pratybos. Toks įsiklausymas turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo procesu. Jis turėtų nuolat tęstis.“

„Sinodiniai susitikimai mus labiau suartino. Išmokome sustoti ir susimąstyti apie tai, ko niekada, net nebuvome pagalvoję, aptarti pagalbą bažnytinei bendruomenei.“

„Įdomios temos, nustebino Popiežiaus siųsta žinia. Daug dalykų per sinodinius video įrašus pamatėme kitomis akimis. Pajutome priartėjimą prie Bažnyčios, įgijome dvasinių žinių. Pasak dalyvių, po sinodinių susitikimų ir darbovietėje tapome artimesni su kolegomis. Sinodo susitikimai išskirtiniai, ko ir trūksta visam pasauliui – susitikimai paremti malda, Dievo Žodžiu, Jo klausymu, stebėjimu, net pačiu Dievo Pažinimu. Per sinodo susitikimus, esančius žmones pažinau, visai kitaip, nei prieš susitikimus.“

„Visoje konsultacinių susitikimų patirtyje pati asmeniškai įžvelgiau ir pažinau daug naujų dalykų, įgavau daugiau krikščioniškų žinių apie tikėjimą, Dievą, Bažnyčią, taip pat naujai pažinau dalyvavusius žmones tuo pačiu ir į save pačią galėjau žvelgti iš naujo, taisyti savo klaidas, gilinti žinias ir augti vidumi kartu su kitais žmonėmis lydėjusiais visą šį sinodo laiką. Manau, reikšmingiausia tai, kad visi įvykę susitikimai su žmonėmis buvo lydimi šv. Dvasios ir maldos“

„Šventosios Dvasios vaisiai, tai – įvykę susitikimai su žmonėmis, jų drąsa išsakant savo mintis, žmonių pažinimas naujai, tikėjimas ir drąsa susitikti su dalyviais ir dalyvių pasitikėjimas moderatoriumi, pagarba žmogui, išklausymas, noras kalbėtis apie Dievą, tikėjimą. Kiekvienas susitikimas padovanodavo vis kažką naujo ir tai – Šventosios Dvasios vaisiai“.

„Atėjo suvokimas, kad už religinės bendruomenės vieningumą atsakingas kiekvienas asmeniškai, o ne kažkas iš šalies. Nagrinėjamos temos privertė susimastyti apie dalykus, apie kuriuos kasdieniniame gyvenime net nepagalvodavau. Svarbiausia tai, kad pati bendruomenė įtraukta į diskusiją ir išklausoma jos nuomonė“.

 „Asmeniškai mokiausi įsiklausyti, reikėjo nuolankumo kviesti žmones. Žmonių įžvalgos praplėtė akiratį, suradau naujų draugų“.

„Pirmiausia gavau bendrystę, pagilinau savo tikėjimą, iš kitos pusės drauge su bendruomene pažvelgiau į Bažnyčios problemas bei ieškojome kelių joms spręsti“.

„Sinodinių susitikimų metu jutome klebono palaikymą, bendrystę ir rūpestį. Arbatos puodelis, dėmesys žmogui, klausymas ir įsiklausymas ypatingai vertingi mažose parapijose, kur nėra daug pramogų ar galimybių susitikti su kitais žmonėmis“.

„Po šių konsultacinių susitikimų planuojame rengti nuolatinius susitikimus savo parapijoje tikėjimo klausimais“.

Šiaulių vyskupas Eugenijus BARTULIS

Šiaulių vyskupijos Sinodo kelio koordinatorė Danutė KRATUKIENĖ