Nijolė Damulė

„Šeimų stovykloje vyraujanti darna, harmonija, pagarba vienas kitam, puikus organizavimas leido dvasiškai pailsėti ir ūgtelėti meilėje. Tradicinė stovyklos vieta – ,,Angelų svetainė“ – gražiai sutvarkyta erdvė, kurioje saugu ir jauku stovyklauti. Čia rytas pradedamas liturgine mankšta ir malda, vidudieny koplytėlėje ar sumontuotoje palapinėje švenčiama Eucharistija, per pietus gaivinamasi tvenkinyje plaukiojant šalia lelijų, o vakare pakanka laiko talentų, sporto pasirodymams ar atviriems pokalbiams.“

Taip apie liepos pabaigoje „Angelų sodyboje“ prie Kryžių kalno (Šiaulių r.) vykusią Šeimų stovyklą pasakoja šiaulietė Laima Z. Jau ketvirti metai iš eilės šią stovyklą organizuoja Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenė, o ją pastūmėja, palaiko ir rūpinasi šeimų tikėjimo kelione vienuolis jėzuitas bažnyčios rektorius tėvas Stasys Kazėnas SJ.

Keturias dienas daugiau nei 70 stovyklos dalyvių buvo užimti nuo ryto iki vakaro. Šiandien praleistas laikas stovykloje vadinamas palaimintu, nes visi sako ūgtelėję – tikėjimu, žiniomis, bendryste ir gautomis Dievo malonėmis.

„Labiausiai praturtino bendrystė su kitomis šeimomis, atviri pokalbiai, pasidalinimai po įdomių lektorių paskaitų, bibliodrama, – tęsia šiaulietė Laima Z. – Man tai labai vertinga, nes tikra, išgyventa, atverta artimoms širdims, išklausyta. Džiaugiuosi už savo vaikus – jie jau dabar svajoja apie kitų metų stovyklą, nes išmoko ne tik naujų žaidimų, aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose, bet dalinosi draugyste, padėjo vieni kitiems, mokėsi giesmių, su dvasiniais mokytojais kalbėjosi rūpimomis temomis, dalyvavo Kryžių kalno atlaiduose. Dėkoju tėvui Stasiui, kad buria bendruomenę ir ją su meile veda Dievo keliu.“

 Santuokoje įmanoma gyventi tik su Dievo pagalba

Šeimų stovykloje kiekvienas ankstyvas rytas prasidėjo liturginiais šokiais, kuriuos vedė choreografė Lina Šimkienė. Šokius, kur kiekvienas judesys turi savo prasmę, pamėgo ir vaikai. Kasdieninė rytinė malda, stalo laiminimas, šv. Mišios, 15 val. Dievo gailestingumo vainikėlio malda suteikė šeimoms stiprybės augti ir toliau žengti dar tvirtesniu tikėjimo keliu. Pirmąją dieną stovyklos dalyvius aplankė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kuris aukojo Šv. Mišias.

Apie savo tikėjimo kelią liudijo Martyno ir Rusnės šeima. Jų šeimos tikėjimo kelionė sujaudino. Vėliau šiaulietė Alma B. pasakojo: „Ne į kiekvienas uždarytas duris reikia belstis, ne pro kiekvienas atvertas duris reikia įeiti. Martynas ir Rusnė per šeimų liudijimą pasakojo apie savo pastarųjų metų dvasinę kelionę: nežinią, kur toliau eiti (dėl savo pašaukimo), paieškas, impulsus, svarstymus, klajones, abejones, vedimą, apsisprendimą. Tokia (daugiau ar mažiau dvasinė) kelionė atitinkamu gyvenimo periodu būdinga daugeliui ir dabar itin aktuali, pažįstama, artima man.

Įstrigo Rusnės žodžiai, kad Dievas, pakvietęs žmogų eiti tam tikru keliu, amžinai nelauks atsakymo – laivas po kurio laiko išplauks… Kitaip tariant, progos pasitaiko, bet nesikartoja. Dievas ne tik kviečia žmogų eiti tam tikru šventėjimo keliu, bet ir lydi jį kelionėje, duoda reikiamų įrankių ir priemonių, žmonių juos pasidaryti. O jeigu suklysim, Dievas turi tūkstančius būdų pataisyti padėtį. Daugiau drąsos ir pasitikėjimo Dievu: visa matančiu, visa žinančiu, gailestingu, mylinčiu, šventu.“

Paskaitą apie pasaulyje vykstančią sekuliarizaciją, 21-ajame amžiuje atsirandančius pokyčius, tikinčių šeimų santuokinį tvirtumą ir darną skaitė doc. dr. Vincentas Vobolevičius.

Sesuo Linda Ceple SJE padėjo geriau suprasti Šventąjį Raštą, kuriame ypač akcentavo šeimos ir meilės temą. „Santuokoje įmanoma gyventi tik su Dievo pagalba, – sako sesuo Linda Ceple SJE. – Ryšys be meilės – tai išnaudojimas.“ Per paskaitas gautos žinios – tai nauja galimybė vyrui ir žmonai dar kartą permąstyti tarpusavio santykius, prisiminti savo įpročius, šeimos tradicijas ir ką reikėtų keisti.

Tėvas Stasys Kazėnas SJ pasakojo apie šlovinimo ir vidinio gydymo pamaldų prasmę.

Kasmet stovyklos dalyviai su džiaugsmu dalyvauja bibliodramoje. Šįkart daug kartų teko skaityti, analizuoti ir vaidinti Šventojo Rašto Pradžios knygoje aprašytą pasakojimą apie tvirto tikėjimo vyrą Nojų, jo padarytą laivą, pasaulinį tvaną. Bibliodramą vedė profesionalūs aktoriai Joana ir Justinas Narvidai.

 Gera iš stovyklos išsivežti ramybę

„Priešpaskutinę dieną stovykloje pajutau didelę palaimą ir džiaugsmą. Kai ruošėmės trumpai Kryžiaus kelio stočių inscenizacijai, mūsų grupelė daug kartų skaitė tekstą, galvojo, kaip perteikti Kristaus kančią. Vakare visi šeimos nariai atliko išpažintį, dalyvavo adoracijoje, šlovinime“, – pasakojo Nijolė D.

Šeimų stovyklos dalyviai sako, kad sudėtinga papasakoti apie stovyklą, nes ten reikia dalyvauti ir pačiam pajusti. Todėl didžiulis džiaugsmas, kad kasmet į stovyklą atvyksta  naujos šeimos.

Kol tėvai paskaitose, vaikus prižiūri savanoriai – vyresni šeimų vaikai ir jaunimo klubo „Magis“ atstovai. Šiemet vaikams buvo skirta atskira tikėjimo kelionės programa: jie kūrė Ikonas, keliavo į Kryžių kalną, klausėsi paskaitų.

 „Man buvo labai gera iš stovyklos išsivežti ramybę. Jaučiuosi praturtinta žiniomis, bet šį kartą mane labai pradžiugino mano vaikai, – dalijasi Rima J. Kai paklausiau, kas labiausiai patiko stovykloje, mano aštuonmetis sūnus atsakė: „Šv. Mišios, nes jų metu garsiai galėjau pasakyti, kad tikiu Jėzumi, labai patiko ir Kryžiaus kelias.“ Vaiko žodžiai mane labai sujaudino, nes man labai svarbu, kad vaikų širdyse būtų Dievas. Vyresnėliui labai patiko vaikų žygis į Kryžių kalną, jis džiaugėsi susitikimu su pranciškonais. Ačiū vaikų vadovams, kurie dėjo dideles pastangas, kad vaikų širdis uždegtų tikėjimu.“

Agnė L., kuri kasmet su šeima atvyksta į stovyklą, dalijasi  mintimis: „Švento Ignaco šeimų stovykla tai: kai tiki, kad Dievas dovanos gerą laiką, o Jis jį apsčiai padaugina; kai atrodo nesugebi ir nenori „išjudėti iš savęs“ per bibliodramą, o tave taip sujudina, kad norisi verkti; kai prie mažo stalo telpa dvi šeimos su penkiais vaikais; kai atrodo vaikai bus tik prižiūrėti ir linksmai leis laiką, o jie išgyvena tikėjimo esmę; kai atvyksti į stovyklą kaip svečias be jokios tarnystės kitam, o čia Tave dar apipila komplimentais ir apkabinimais; kai turi išankstinį nusistatymą apie bendrakeleivius, o Tau Dievas tiek per juos daug dovanoja; kai dar kartą supranti, kad Dievui reikia nenurodinėti, o leisti veikti.“

Daugiau Zenono Tomkaus nuotraukų…