Gegužės pabaigoje Prancūzijos Lurdo miestelyje vyko Caritas Europa regioninė konferencija, kurioje Lietuvą atstovavo septyni žmonės iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Panevėžio vyskupijų. Konferencija vyko Cité Saint Pierre à Lourdes (šv. Petro miestelyje Lurde). Tai puiki vieta, kur gamtos grožis bei ramybė suteikia žmonėms dvasinį atgaivos šaltinį. Lurdas yra žinomas pasaulyje kaip piligrimų traukos vieta, kur mergaitė Bernadeta 18 kartų išvydo šv. Mergelės Marijos apsireiškimus. Oloje, kur pasirodė šv. Mergelė Marija yra ištryškęs gydomųjų galių turintis vandens šaltinis, traukiantis gausybę viso pasaulio piligrimų.

Konferencija šiais metais buvo skirta suvienyti Caritas bendruomenę: nuo vadovų, darbuotojų iki savanorių bei Caritas remiamų, socialinę atskirtį patiriančių, asmenų. Pirmą kartą šiais metais konferencijoje susirinkę visų organizacijų narių lyderiai priėmė sprendimus dėl Caritas veiklos Europoje, prieš tai išgirdę ir įvairių lygių Caritas darbuotojų, savanorių balsą. Šiemet konferencijai vieta buvo pasirinkta Prancūzijoje, Secours Catholique – Caritas France, kuri švenčia savo 70 metų jubiliejų. Renginyje Prancūzijos Caritas dalyvavo ne vien kaip konferencijos dalyviai, bet ir kaip renginio šeimininkai. Renginyje dalyvavo savanoriai iš įvairių Caritas sričių bei įvairaus amžiaus atsakingi žmonės, kurie padėjo organizuoti patį renginį, rūpinosi dalyvių sutikimu, apgyvendinimu, maitinimu. Visą konferencijos laiką jautėsi neįkyri, maloni, dėmesinga šeimininkų globa bei rūpestis.

Prancūzijos Caritas jau prieš 20 metų buvo priėmęs sprendimą, kad Caritas organizacija turi ne vien padėti į sunkią situaciją patekusiems žmonėms, bet bandyti visiems kartu spręsti susidariusias problemas, tai yra, žmonės, kuriems buvo padėta, ir toliau dalyvauja procese. Sprendimai nėra priimami neišklausius realių žmonių poreikių. Lietuvos Caritas delegacijoje taip pat buvo žmonės tiesiogiai susiduriantys su konkrečia pagalba artimui (vaikų dienos centro darbuotoja, regioninio Caritas centro savanorė, regioninės vyskupijos Caritas vadovė, priklausomų žmonių centro darbuotojas bei Lietuvos Caritas vadovė). Latvijos Caritas delegacijos gretose buvo ne tik Caritas Latvijoje darbuotojai ir savanoriai, bet ir du žmonės, kurie gavo Caritas pagalbą, vienas iš jų, su judėjimo negalia, vežimėlyje. Armėnijos bei Ukrainos delegacijoje taip pat dalyvavo negalią turintys asmenys.

Į konferenciją susirinko apie 300 dalyvių iš 42 šalių. Kiekviena konferencijos diena prasidėdavo Šv. Mišiomis, o po pusryčių vyko darbas grupėse tai dienai numatytomis temomis, pavyzdžiui, dėl šeimos ir vaikų skurdo, socialiai atstumtųjų, pabėgėlių ir imigrantų. Darbinėse grupėse dirbo žmonės bent iš penkių skirtingų šalių, analizuotos probleminės situacijos ir bandyta rasti sprendimus. Kiekviena darbo grupė turėjo duoti savo rekomendacijas Caritas Europai bendrai strategijai 2011 – 2020 metams.

Lietuvos atstovai dalyvavo įvairiose skirtingose darbo grupėse. Man teko dirbti darbo grupėje dėl atstumtųjų visuomenės, kurioje viena iš pagrindinių temų buvo gatvės vaikai, užsiimantys išmaldos prašymu ir prostitucija (atvejai iš Armėnijos, Gruzijos), vaikai su specialiaisiais poreikiais (atvejai iš Ukrainos). Grupėje buvo kalbėta apie būtinybę kurti vaiko paramai reikalingus dienos centrus. Aš buvau sujaudinta matydama, kad yra šalių, kur gyvenimo sąlygos nėra tokios geros kaip pas mus, o skurdas ir smurtas yra daugelio vaikų kasdienybė. Azerbaidžano teritorijoje dažnai Carito vardas net neminimas, bijant, kad valdžios atstovai neįžvelgtų bandymo „katalikizuoti“ šalį. Maskvoje Caritas darbuotojai daugiausia padeda nelegaliems Maskvos gyventojams, susitvarkant reikiamus dokumentus, parūpina maisto, drabužių. Kaukazo šalyse Caritas daugiausia padeda benamiams vaikams, gatvėse gyvenantiems žmonėms, teikdami jiems karštą sriubą bei truputį drabužių. Armėnijoje po žemės drebėjimo, kuris įvyko prieš 20 metų, vis dar yra daug šeimų nuturinčių tinkamo būsto, visiški benamiai, arba jie gyvena metaliniuose konteineriuose. Žmonės neturi ralių sąlygų išbristi iš susidariusios skurdo situacijos, nes jų namai buvo sugriauti po žemės drebėjimo, o dėl nedarbo, žmonės negali susikurti naujo būsto. Gruzija taip pat turi didelę gatvės vaikų problemą, kur gatvėse gyvena daugiausia mokyklinio amžiaus vaikai, kurie nelanko mokyklos, valkatauja, prašo išmaldos.

Kartu mes galvojome apie tai, ką mes, kaip Caritas galime pakeisti žmonių gyvenime. Caritas po truputį padeda visuomenei įveikti baimę, susiduriant su „kitokiais žmonėmis“, bandoma atkurti žmogaus orumą, taip pat bandoma suteikti impulsą žmogui keisti save patį, tai kas reikalinga pilnaverčiam gyvenimui. Dalyviai pabrėžė reikalingumą tinkamai padėti žmogui „atsistoti ant kojų“, pajausti pagarbą sau pačiam. Pagalba būtina tam tikru metu, kad žmogus vėliau galėtų pats savimi rūpintis, taip pat padėdamas ir savo artimui. Lietuvos Caritas delegacijoje buvo darbuotojas, dirbantis su priklausomybę turinčiais asmenimis, kuris anksčiau pats buvo priklausomas. Savo sėkmės patirtį jis bando perduoti kitiems žmonėms.

Darbas vyko taip pat ir broliškose grupelėse, kur mažiau formalioje aplinkoje dalyviai dalijosi mintimis apie išgyventas patirtis, artimiau prisistatė kitų šalių atstovams. Šioje grupelėje man pavyko artimiau pabendrauti su Ukrainos atstove, dirbančia su negalią turinčiais vaikais, su Gruzijos, Armėnijos bei Azerbaidžano atstovais.

Įdomi buvo darbo metodika – pamatyti Caritas veiklą šv. Rašto šviesoje, t.y. analizuojant konkrečią ištrauką (MK 10, 46-52). Kartu mes aptarėme tai, koks turėtų būti bendras Caritas darbas. Sutarėme, kad Caritas padeda vargšams pirmiausiai juos išklausydamas, atskleisdamas realius poreikius. Kaip Jėzus pažvelgė į Baltramiejų, į konkretų žmogų, taip ir Caritas turi raginti padėti ne beasmenei masei žmonių, bet padėti konkrečiam žmogui, pamatyti jo tikruosius poreikius.

Tai buvo vertinga patirtis susitikti ir dirbti su įvairių šalių atstovais. Latvijos Caritas valdybos pirmininkas kunigas Ingars Stepkāns, su kuriuo dirbau vienoje darbo grupėje, priminė, kad „visa labdara remiasi Gerosios Naujienos Kristaus pergale ir tai ne teorija, ne teologinė dogma, kurią moko Bažnyčia, bet tai yra gyvenimo faktas, ką mes liudijame savo gyvenimu“. Be to, jo nuomone, daugumai Prancūzijos kolegų kilo idėja derinti interesus tų, kurie teikia pagalbą ir tų, kurie ją gauna. Iš tiesų, pasak kunigo, kiekvienas iš mūsų gauna tiek, kiek mūsų širdys yra atviros.

Lietuvos atstovai tarpusavyje pasidalijo mintimis, kad konferencijoje buvo jaučiama vienybės dvasia tarp skirtingų tautų ir Caritas tinklo Europoje. Vienybės pojūtis buvo dar labiau sustiprintas, kai apsirengę mėlynais Caritas Europa ar raudonais regioninių Caritas marškinėliais, visi ėjome  bendroje procesijoje Lourdes Sanctuarium. Nors mes esame tokie skirtingi, iš tokių skirtingų kultūrinių ir istorinių aplinkų, susiduriame su įvairiais sunkumais, kuriuos kartais sunku suprasti ar išspręsti, bet mes darome darbą ir atnešame žmonėms gailestingumo, nesavanaudiškos meilės bei atjautos žinią. Konferencijos dalyviai išvyko namo ne tik sustiprinti vienybės ir sąmoningumo jausmo, bet ir su naujomis idėjomis bei motyvuoti tolimesniam darbui.

Šiaulių vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Zita Baranauskienė