Rugpjūčio 28 d. vyko Šiaulių vyskupijos tikybos mokytojų mokslo metų pradžios susirinkimas „Būkite mano sekėjai“.

Šv. Mišias Šiaulių katedroje aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Pamokslą sakė Katechetikos centro kapelionas kun. teol. lic. Tadas Rudys.

Po šv. Mišių šventė tęsėsi Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre.

Nuotaikingai mokytojus su artėjančiais mokslo metais sveikino,  kūrybingumo linkėjo Katechetinio centro vadovė Danutė Kratukienė.

Kunigas liturg. lic. Mindaugas Grigalius skaitė paskaitą tema “Būkite mano sekėjai” (Fil 3,17):

Kristus kalbėjo mokiniams, kad jam priimtiniausiai atrodantis sekėjas yra tas, kuris išsižada pats savęs, pasiima savo kryžių ir seka juo (plg. Mt 16, 24). Viešpats, per pranašą Izaiją pažadėjęs duoti ženklą ir siųsti išgelbėtųjų, visuomet žvalgosi patikimų liudytojų, kuriais yra ir tikybos mokytojai. Patraukti mokinius reikia ne bet kokių priemonių, bet išminties ir pavyzdžio, nes Viešpats jau senai įvardijo, kad “jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau” Mt 13,15. Gydyti įmanoma tik tuos, kurie pažįsta savo ligą. Pasaulyje, kuriame vengiama kalbėti apie nuodėmę, sukuriama iliuzija, kad žmogui ateitį gali garantuoti tik žmogaus rankomis sukuriamas progresas, neretai pavirstantis godumu. Šiandienis jaunas žmogus atkakliai stoja akivaizdon su pasaulio įššūkiais, o Dievas pristatomas kaip įvairių suvaržymų šaltinis. Vadinasi, kalba jaunimui apie tikėjimą, nuodėmę ir poreikį atsiversti yra kvietimas pokyčiams, savęs pažinimui santykyje su kitu (Dievas, bendruomenė, šeima, parapija, mokykla ir t.t.). Šis santykis ne visuomet būna tobulas: “Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio” 1 Jn 1,8-10. Todėl pats Dievas pradeda nusidėjusio ir savo nevertumą pripažįstančio, dėl kaltės besislapstančio žmogaus paieškas prie medžio: rojaus sode “kur tu esi?” (Pr 3,9), prie degančio krūmo: “Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė” (Iš 3,14), galiausiai prie kryžiaus medžio įvyksta pažintis su Dievo meile ir jos mastais. Tad per Kryžiaus medį žmogus yra kviečiamas pastebėti, kas jau padaryta dėl to, kuris žvelgia į Kryžių, apaštalas Paulius pabrėžia, kad jau esame palaiminti visokeriopa dvasine palaima, išrinkti būti šventi ir nesutepti, paskirti tapti įsūniais, turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą, apdovanoti malone, paskelta valia, tapę paveldotojais ir paženklinti Šventąja Dvasia plg. Ef 1,3-14. Jei nustosime mylėti Kryžių, liudyti, jaustis išgelbėtais, džiaugsmingais mes šitaip nuslėpsime nuo jaunuolių jų naują tapatybę Kristuje, nutylėsime tiesą apie jų laukiančią ateitį su Dievu. Stiprybės būti ištikimais liudytojais!

Daugiau organizatorių nuotraukų…