Vyskupas

IMG_5650f

Pirmasis Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis gimė 1949 m. gruodžio 7 d. Kaune, Šančių parapijoje, dešimties vaikų šeimoje, kurioje buvo jauniausias. 1968 m. baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą, 1971-1976 m. studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, 1976 m. gegužės 30 d. įšventintas kunigu.

1976-1986 m. dirbo Kelmės, Radviliškio, Kauno Petrašiūnų ir Kauno arkikatedros bazilikos parapijų vikaru.
1986-1989 m. – Deltuvos, Bukonių ir Kauno arkikatedros parapijų klebonu.
1990 m. kovo 25 d. paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu, po pusmečio – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu.
Trejus metus (nuo 1992 m. gegužės 4 d. iki 1995 m. gegužės 12 d.) dirbo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu, nuo 1995 m. gegužės 12 d. iki 1996 m. birželio 1 d. Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu, nuo 1996 m. birželio 1 d. iki 1997 m. gegužės 28 d. – Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.
1997 m. gegužės 28 d., Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II įsteigus naują, Šiaulių, vyskupiją, kun. Eugenijus Bartulis nominuotas Šiaulių vyskupu. Vyskupu konsekruotas 1997 m. birželio 29 d. Kauno arkikatedros bazilikoje, minint Šv. apaštalus Petrą ir Paulių.
1997 m. liepos 13 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis iškilmingai įžengė į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą.
Nuo 2000 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. rugsėjo 4 d. vyskupas Eugenijus Bartulis ėjo Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinaro pareigas.

Šiaulių vyskupijos ganytojo pomėgiai yra piligrimystė, fotografavimas, kopimas į kalnus. Nuo 2003-ųjų vyskupas E. Bartulis – kasmet rengiamo piligriminio žygio Kryžių kalnas – Šiluva iniciatorius bei vadovas, o taip pat vyskupijos šeimų švenčių iniciatorius.

 

ŠIAULIŲ VYSKUPO VELYKŲ SVEIKINIMAS 2022 m.
 GAILESTINGOJI MEILĖ.
 Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės ir visi geros valios žmonės.
Nuoširdžiausiai sveikinu visus, sulaukusius džiugaus Kristaus Prisikėlimo ryto.
Prisikėlęs Kristus sako: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir  kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25-26). Į šį klausimą turime atsakyti ne žodžiais, bet gyvenimu. Kristus primena: “Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10b).
   Žmogaus gyvenimas yra sunkus ne todėl, kad daug svarbių dalykų nepavyksta, bet dėl to, kad antraeiliai dalykai padaromi gyvenimo centru. Išganytojas primena: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6,33). Ieškoti Dievo karalystės, tai atidžiai kalbėti Tėve mūsų maldą ir prašyti,- teateinie Tavo karalystė. Ši karalystė yra tiesos, meilės, šventumo ir džiaugsmo karalystė. Juk Evangelija yra Geroji naujiena. Kristus nepasmerkė nusidėjėlės moters, bet ją išlaisvino, tardamas: “Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8,11b). Tai gailestingoji meilė, kuri trokšta ne pasmerkti, bet išgelbėti žmogų. Juk Kristus nori, kad žmogus atsiverstų ir gyventų visavertį gyvenimą, pilną tiesos, gerumo ir tikro džiaugsmo.
   Nuoširdus gyvenimas pagal Evangeliją žmogui suteikia saugumą, ramybę ir laisvę. Šalia mūsų Evangelijos knyga, begalinė išmintis ir gailestingoji Dievo meilė. Ar ją skaitome?! Šiandien, kuomet pasaulis susirūpinęs karo baisybių akivaizdoje, mums visiems reikia sugrįžti prie Dievo ir maldos. Atlikti nuoširdžią išpažintį ir tvirtai stovėti kartu su kenčiančiu Kristumi, kuris nuo kryžiaus prabyla į mus: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11,28). Kristaus žodžiai turi įsikūnyti mūsų kasdienybėje, kad gyvenimas taptų prasmingas ir laimingas. Evangeliją reikia skaityti prisikėlimo šviesoje. Kristaus prisikėlimas yra mūsų gyvenimo širdis. Prisikėlęs Kristus parodo save koks Jis yra. Kristus yra mirties ir nuodėmės nugalėtojas. Jis mus be galo myli jau dabar, o žengdamas į dangų sako: “Paruošti jums vietos pas Tėvą einu ir jūsų tad širdys tegul nesibijo liūnai apsiniaukusių žemės dienų“. “Einu jums vietos paruošti! Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2b-3). Kokia nuostabi ateitis laukia ištikimųjų Kristaus sekėjų.
   Suprasdami, kokia meile mus myli Dievas, jau šiandien turime priimti kiekvieną žmogų su pagarba ir meile. Ypatingu dėkingumu, nuoširdumu ir meile turime spinduliuoti savo šeimose.
   Matydami, kaip šventoji Motina Teresė iš Kalkutos rūpinasi ligoniais ir apleistaisiais, žmonės taip pat norėdavo apaštalauti. Tokiems žmonėms šventoji Teresė sakydavo: “Eikite namo ir mylėkite savo namiškius“. Atidžiau pažvelgę mes pamatome, kad mūsų šeimose yra daug pavargusių, persidirbusių ir įvairių negandų kamuojamų žmonių. Jiems reikia mūsų atjautos ir dėmesio. Nuo čia ir pradėkime. Apaštalas Paulius sako: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Tim 5,8).
   Brangūs broliai ir seserys, parneškime į namus Prisikėlusio Kristaus ramybę ir meilę. Tegul mūsų šeimų židiniai tampa mažosiomis šventovėmis, kuriose nesigirdėtų piktų žodžių, bet viešpatautų Prisikėlusio Kristaus  dovanota meilės, tiesos ir džiaugsmo dvasia.
   Nuoširdžiai jus visus laiminantis
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis
—————————————————————————
ŠIAULIŲ VYSKUPO KALĖDŲ SVEIKINIMAS 2021 m.
 TYLIOJI MEILĖ!
 Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!
Sulaukėme tyliosios nakties, kurioje pasigirsta angelo balsas: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10b-11).
   Angelo ištarti žodžiai tarsi sudrumstė tylą, kurioje dangus nusileido į žemę. Kalėdų giesmėje girdime: „Skamba angelų giesmė, žemė tyliai klauso…“ Ne tik žemė, bet ypatingai sukluso šv. Juozapas, kuris dieną ir naktį atsitraukia su savo žodžiais, kad padarytų vietos Dievui, kuris kalba. Tylintis Juozapas yra atidžiai įsiklausęs į Dievą. Dievas jam visada buvo pirmas. Tačiau šią valandą Juozapo širdis pilna skausmo, kad žmonės nepriima, o Kūdikėlis Jėzus gimsta tvarte, tarp gyvulių. Marija ir Juozapas nuolankiai priima šią tikrovę ir šiuos įvykius tyloje svarsto savo širdyje. Kai Dievas prakalbo per senelį Simeoną ir išpranašavo vaikelio ateitį, Juozapo ir Marijos širdį pervėrė kalavijas, tačiau jie tyliai priėmė Viešpaties valią. Kai angelas per sapną paragina Juozapą imti Kūdikį ir bėgti į Egiptą, jis tai daro netardamas nei žodžio. Po ilgų klajonių jie apsigyvena Nazarete. Vaikelis Jėzus auga ir stiprėja ir Dievo malonė buvo su juo.
   Vaiko tėvui Juozapui pirmajam priklausė rūpintis savo sūnaus religiniu auklėjimu. Namai buvo pirmoji vieta, kur vaikas mokėsi skaityti ir rašyti. Tam tikromis dienomis berniukai eidavo į sinagogą, kur jų laukdavo mokytojai – rabinai. Religinis ugdymas trukdavo iki tryliktųjų gyvenimo metų, kuomet berniukai būdavo iškilmingai įvesdinami į suaugusiųjų gyvenimą. Tą dieną berniukas gauna dvi dėžutes. Dėžutėse ant pergamento užrašytos kelios eilutės iš Toros. Nuo tos dienos jaunuolis prisiima religinę ir moralinę atsakomybę už savo darbus ir Toros įsakymų vykdymą. Pareidamas į savo namus prisimena švenčiausius Toros žodžius, Kad Dievas yra vienintelis Viešpats. Mylėsi Jį visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Tepasilieka tavo širdyje šie žodžiai, kuriuos tau šiandien įsakau. Įskiepysi juos savo sūnums, kalbėsi juos būdamas namuose, kelionėje, eidamas miegoti ir pakildamas iš miego. Šie žodžiai yra tarsi antspaudas ant tikinčiojo žydo širdies.
   Brangūs broliai ir seserys, jeigu kiekvienas šeimos tėvas su tokia atsakomybe ir meile rūpintųsi vaikų religiniu auklėjimu, mūsų brangioje Tėvynėje išnyktų patyčios ir priekabiavimai, nes tyloje išgirstume Dievo žodžius, kuriems paklusę kurtume meilės ir tiesos karalystę.
   Kuomet dvylikametis Jėzus pasilieka šventykloje, besisielojantiems tėvams jis primena: “…kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2,49). Jėzus primena, kad yra kitas Tėvas, kuriam Jis visiškai priklauso.
   Žvelgdami į Juozapą matome, kad jis tyli, vadinasi dieną ir naktį klausosi ką jam kalba Dievas. Jis tyli ir klauso, o Dievo žodis pripildo jį išminties. Būdamas dailide jis turėjo ryšį su pasaulio Architektu ir Jo dėka žinojo, kaip reikia kurti ir statyti.
   Mieli vyrai ir tėvai, žvelgdami į šv. Juozapą, mokykimės tyloje išgirsti linksmosios Evangelijos žodžius, priimkime juos su meile ir Dievo žodžiai pakeis mūsų širdis. Mes sugebėsime išgirsti ką sako žmonos, motinos ir vaikai, sugebėsime būti atidūs ir švelnūs, mieli ir dėmesingi. Tuomet patirsime tikrąją Kalėdų palaimą, o Kūdikėlio Jėzaus atnešta ramybė pripildys mūsų širdis meile ir džiaugsmu, kurio iš mūsų niekas neatims.
Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo laiminamų 2022 metų jums visiems nuoširdžiai linki.
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

————————————–

ŠIAULIŲ VYSKUPO VELYKŲ SVEIKINIMAS 2021 m.

SAKO PRISIKĖLĘS KRISTUS?

Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės ir visi geros valios žmonės.
Nuoširdžiausiai sveikinu visus, sulaukusius džiugaus Kristaus Prisikėlimo ryto.
Prisikėlęs Kristus sako: :”Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”(plg. Mt 28,20). Šie padrąsinimo žodžiai mus visus saugiai veda per žemę į amžinuosius mylinčio Tėvo namus. Dangaus Tėvas Taboro kalne kalbėjo: “Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!”(Mk 9,7b). Ypatingai nuoširdžiai klausė ir vykdė jo valią šiais metais Lietuvoje minimas amžino atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Savo herbe jis įrašė:”Viešpatie, padaryk mane gerumo ženklu.” Tokiu gerumo ženklu Lietuvai šiandien suspindo prieš kurį laiką Gyčio Padegimo režisuota ir Šiaulių dramos teatre pastatyta Augustino Strindbergo  dviejų dalių drama “Velykos.” Kaip sakė režisierius, spektaklis iš tiesų “ekologiškas”, be “sintetikos.” Pridurčiau, jog ši drama iš tiesų spinduliuoja tyrumu ir minties gilumu. Aktoriai gvildena moralines dorybes ir primena, jog tikėjimas, viltis ir meilė niekur nepradingo. Moralės įstatymas tebėra svarbiausias kelias, vedantis į Dievą. Pavasaris žengia per Lietuvą, tačiau tarp žmonių jaučiamas atšalimas. Nemokame bendrauti.  Šiais metais jau nužudyta 14 žmonių, daug smurto neteisybių ir grubių bei įžeidžiančių žodžių, sprendžiant įvairias problemas. Ne kartą pajuntame, jog Kristus mumyse yra miręs, o gal Jį iš mūsų atėmė pasaulio vilionės, mūsų aistros, alkoholis, narkotikai, o gal klaidinančios nuomonės ir filosofijos?
Žvelkime į Prisikėlusį Kristų, kuris mums visiems sako: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,- nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”(Jn 11,25-26). Ar tai tiki, Mirties Nugalėtojas Kristus šiandien klausia kiekvieno žemės keleivio. Į šį klausimą mes turime atsakyti tvirtu tikėjimu ir pasitikėjimu. Kartu su apaštalu Petru ištardami:”Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”(Jn 6,68). Tvirtai tikėdami ir pasitikėdami Prisikėlusiu Kristumi, mes žinome, jog Jis mus prikels paskutiniąją dieną.(Plg. Jn 6,40).
Brangūs broliai ir seserys. Šiandien žmonės bijo netekti darbo, bijo susirgti, bijo kančios ir nežnios, kuri ilgą laiką vargina žmoniją. Tačiau, brangieji, labiausiai turime bijoti netekti Jėzaus, netekti amžinybės, prarasti tikėjimą ir pasitikėjimą Prisikėlusiu Kristumi.
Šalinkime iš savo gyvenimo kelio visa kas trukdo gyventi vienybėje su Dievu ir drumsčia mūsų sąžinę bei jausmus. Įsileiskime į savo širdis ir šeimas Prisikėlusį Kristų, kuris mums neša ramybę ir sugyvenimą, džiaugsmą ir paguodą, stiprybę ir viltį. Ir su apaštalu Pauliumi tarkime:”Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina”(Fil 4,13).
Džiugių ir viltingų Kristaus Prisikėlimo švenčių jums visiems nuoširdžiai linki
Šiaulių vyskupas   Eugenijus Bartulis

————————————-

ŠIAULIŲ VYSKUPO KALĖDŲ SVEIKINIMAS 2020 M.

BŪKIME DĖKINGI!

Brangūs broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės ir visi geros valios žmonės,
Su meile ir dėkingumu įžengėme į didžiąją MEILĖS PASLAPTĮ – KALĖDAS.
Tai ilgai lauktoji dangaus dovana žemės keleiviams.
Ar sugebame už ją padėkoti?
Didysis meilės Mokytojas, užgimęs Betliejaus tvartelyje mums primena, jog tai, kas nutinka kasdienybėje, suteikia galimybę kitaip mylėti, nuoširdžiau tikėti ir gyventi pasaulyje, kuris nušviestas begalinės meilės spinduliais.
Mylėdami ir tikėdami Dievu, kasdien už viską dėkokime, o gyvenimo Šaltinis, trykštantis iš Betliejaus, mus nuolat gaivins meile ir gailestingumu.
Dievas trokšta, kad mūsų gyvenimas būtų sėkmingas, o laimingo gyvenimo paslaptis glūdi dėkingume. Psalmininkas sako: “Dėkokime Viešpačiui, nes jis geras,-jo ištikima meilė amžina” (Ps 107-1). Apaštalas Paulius mus ragina: “Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš mūsų Kristuje Jėzuje” (1Tes 5,16-18).
Gyvenimo kelionėje negalime tuo pat metu būti dėkingi ir nelaimingi. Moteris pasakoja, jog važiuodama automobiliu per tiltą prie San Francisko įlankos, visada sumoka už save ir už automobilį važiuojantį iš paskos. Kartą mokesčių rinkėja, palyginusi mano ir už manęs esantį prabangų automobilį pritemdytais langais, nustebo. Minėtas automobilis privažiavo prie manojo, langų stiklai nusileido ir pasirodė dviejų mažų mergaičių, jų motinos ir tėčio veidai. Labai sujaudinti mano dovanos, jie mojamo man rankomis, signalizavo ir dėkojo. Iš jų reakcijos supratau, jog tai ką padariau, buvo daug daugiau nei mokestis už važiavimą per tiltą. Laime švytintys mergaičių veidai ir nuostaba tėvų akyse bylojo, kad ši diena jiems tapo ypatinga.
Brangūs broliai ir seserys, kasdien eikime per pasaulį, nusiteikę kam nors ir už ką nors padėkoti. Dėkingumas taurina mūsų ir tų, su kuriais bendraujame, gyvenimą. Kartais pamirštame, jog esame Dievo kūriniai ir tai, kad Viešpats nori, jog mes džiaugtumėmės gyvenimu. Jausdami begalinę Dievo meilę, visada dėkokime už draugus ir priešus, už džiaugsmą ir gyvenimo išbandymus, nes džiaugsmas mums  teikia malonumo, o išbandymai padeda augti. Kasdien vis labiau pasitikėkime Dievu, tuomet mūsų gyvenimas bus harmoningas ir jame bus daugiau gėrio.
Šiuo sunkiu išbandymų laiku, norime nuoširdžiai padėkoti visų ligoninių vadovams, gydytojams ir visam medicinos personalui, Šiaulių miesto ir rajonų merams, policijos ir kitų sričių darbuotojams, kurie rūpinasi žmonių sveikata ir saugumu.
Tenetemdo pandemijos siaubas giliai tikinčių, karštai Dievą mylinčių ir Juo pasitikinčių širdžių.
Brangieji, mylėkime ir būkime dėkingi vieni kitiems, tai bus kilniausia padėka Kūdikėliui Jėzui.
Džiugių Šventų Kalėdų ir palaimintų 2021 metų!
Nuoširdžiai,

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

———————————————————————

ŠIAULIŲ VYSKUPO VELYKŲ SVEIKINIMAS 2020 m.

———————————————————————
ŠIAULIŲ VYSKUPO KALĖDŲ SVEIKINIMAS 2019 m.
Ar suradote lobį?
Brangūs broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės ir visi geros valios žmonės!
Sulaukėme džiugios ir prasmingos Kristaus gimimo iškilmės. Tai tikėjimo ir džiaugsmo šventė. Tikėjimas yra krikščioniškojo gyvenimo pagrindas. Tikėjimas mus veda prie Dievo, kuris suteikia gyvenimo prasmę ir pilnatvę. Dažnai Evangelijose girdime: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, tavo tikėjimas išgydė tave, tebūnie jums kaip tikite“ (Plg. Mt 9, 29).
Ar tikėjimas gali perkeisti žmogų? Apaštalas Paulius sako: „O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe“ (Fil 3, 9). Ir toliau tęsia: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).
Labai svarbu, ar iš tiesų leidžiu Dievui veikti manyje. Ar leidžiu Jam kalbėti mano lūpomis, žiūrėti mano akimis ir liesti kitus mano rankomis?
Tikintysis, giliai tai pajutęs, drąsiai ima savo gyvenimo kryžių ir seka paskui Kristų. Jo gyvenimas keičiasi, po truputį pamiršta save. Jis patiria džiaugsmą, kuomet iš meilės Dievui gali padėti ir patarnauti artimui. Tikintysis drąsiai ir su pasitikėjimu žvelgia į ateitį, priimdamas iš gerojo Dievo visa, ką Jis jam suteiks.
Dievas dėl to ir ateina į mūsų žemę mažu kūdikėliu, kad save dovanotų mums, o mes kasdien vis taptume panašesni į Jį meile, tiesa, gailestingumu ir ištikimybe.
Apaštalas Paulius, susirūpinęs kolosiečių tikėjimu, rašė: „Kad būtų paguostos visų širdys, kad meile suvienyti, visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo paslaptį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 2–3).
Karalius Saliamonas sako: „Išmintis – neišsemiamas lobis mirtingiesiems, – visi, kas įgyja šį lobį, laimi draugystę su Dievu, jos mokymo dovanomis geriau jį pažįsta“ (Plg. Išm 7, 14).
Brangūs broliai ir seserys. Ar mes pastebėjome, kad prakartėlėje ant šieno guli mūsų Lobis. Jis pravirksta, kai mes Jo nemylime, ir Jo mažos akelės sužiba džiaugsmu, kai įsileidžiame Jo meilę ir pasitikėdami einame džiugiai vykdydami Jo valią.
Apaštalas Paulius nesijaučia esąs tobulas, tačiau primena: „Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13b–14).
Užsidegę Apaštalo Pauliaus uolumu, ir mes stenkimės daugiau laiko skirti pokalbiui su Dievu, o pažinę šį Lobį, saugokime Jį savo trapiuose meilės induose, ir kupini pasitikėjimo įveiksime visus sunkumus, neprarasime vilties išmėginimų valandą.
Dangiškoji Motina Marija, padovanojusi mums šį meilės Lobį, tepadeda Jį pamilti ir su poetu ištarti: „Įeik į mūsų dieną, Jėzau, per pluoštą saulės spindulių, įeik į mūsų kelią, Jėzau, jei eisime ne tuo keliu“ (Kęstutis Genys).
Džiugių Šventų Kalėdų ir palaimintų 2020 metų.
Nuoširdžiai –
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

=======================================================================================

PAŽINKIME MEILĘ!

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!
Šiandien džiugiai ir pakiliai švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę.
Tai mirties nugalėtojo ir tikrosios meilės pergalė. Šventasis evangelistas Jonas ją patvirtina sakydamas:
„Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8); „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20b). Iš tiesų nėra nieko gražesnio, kaip nušluostyti žmogui ašarą, suteikti vilties ir nušviesti gyvenimą tikėjimo šviesa.
„Ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas“ (1 Jn 5, 4b).
Dievo išrasti nereikia. Jis yra nuo amžių. „Jeigu netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“ (Jn 8, 24b), – sako Kristus. Atraskime Jį savo gyvenime, nes Jis atėjo tam, kad – mes turėtume gyvenimo ir apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10b).
Jei Jį pažintume, mes iš tiesų Jį mylėtume. Juk Dievas yra tikrasis Gėris, Grožis, Tiesa, Meilė, Teisingumas ir Gailestingumas. Jei viso to jau siekiame – mes ieškome Dievo.
Mūsų gyvenimas negali būti niūrus, be vilties ir tikrojo džiaugsmo. Daugiau kalbėkime apie tikrąjį gyvenimo džiaugsmą, kurį atrasti galima tik vienybėje su Dievu. Dievas viską sutvėrė dėl mūsų laimės.
Ieškodami Dievo, mes kopiame į tobulumo viršūnes, kurios kviečia tarsi kalnai, apšviesti spindinčios rytmečio saulės ir iškylantys aukščiau už juose glūdinčius tamsius slėnius. Kristus savo mokiniams paliko džiaugsmo testamentą: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).
Mūsų žemiškąjį gyvenimą įprasmina Prisikėlęs Kristus, visiems dovanojantis amžinojo gyvenimo viltį: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25). Į šį klausimą turime atsakyti meile pagrįstu gyvenimu, o jį mums ir dovanoja Dievas, į pasaulį atsiuntęs Jėzų Kristų, kad „kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 15).
Jėzus ateina ieškoti klaidžiojančių žemės vaikų ir dovanoja mums kompasą – Evangeliją. Kiekvienas jos žodis spinduliuoja meile ir tiesa, ramybe ir džiaugsmu. Evangelijos knyga turi būti atversta visą dieną. Tai geroji ir džiugioji Naujiena, kuri kalba tyloje. Išgirskime ją. Stenkimės įsiklausyti į kiekvieną Evangelijos žodį, priimti jį su meile ir dėkingumu. Ji mus drąsina ir veda meilės ir ištikimybės keliu. Įsijautę į Evangelijos mintis, kartu su poetu maldaukime:
Įženk į mūsų dieną, Jėzau,
Per pluoštą saulės spindulių,
Įeik į mūsų kelią, Jėzau,
Jei eisime ne tuo keliu.
                                           (Bernardas Brazdžionis)
Telaimina jus Dievas.
Džiugių Šventų Velykų.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

 

 ————————————————————-

Let us Adore Him. Painting bu Jon McNaughton

Garbinkime Jį. Jon McNaughton pieš.

2018 m. šv. Kalėdos

PAŽINKIME MEILĘ

 Brangūs ir mieli kunigai, vienuoliai, vienuolės, visi geros valios žmonės!

Nuoširdžiausiai sveikinu visus, sulaukusius Kristaus Gimimo – didžiosios Meilės paslapties įsikūnijimo. Išganytojas palieka dangų ir ateina pas mus, trokšdamas visiems parodyti kelią į dangaus Tėvynę. Jis ateina į žemę silpnučiu kūdikiu, kad mes Jo nebijotume, bet mylėtume. Pamilti Dievą galime tik tuomet, kai Jį pažįstame, o pažinti Jį galime tik tada, kai pažįstame žmogų.

Gimęs žmogus auga, formuojasi, tai trunka visą gyvenimą, kuris ir skirtas tam, kad jis taptų tikru žmogiškumo šedevru. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Lenkų rašytojas Stanislawas Lecas sako: „Tai, kad žmogus mirė, dar nereiškia, kad jis gyveno“. Stenkimės gyventi visavertį gyvenimą, nes Kristus ateina pas mus – „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10b). Kai žmogus praranda arba iš jo atimama Dievo patirtis, jis suluošinamas. Evangelijos palyginimo sūnus palaidūnas yra visų laikų žmogaus simbolis. Paklydėlis, atsiskyręs nuo Tėvo, sūnus susimąstė (Lk 15, 17), aiškiai suvokė, kad tapo svetimas Dievui ir sau, ir jis grįžo į save, į savo Tėvo namus.

Mumyse glūdi gyvenimo ir amžinosios Meilės troškimas, ir jo niekada neįstengs numalšinti jokia būtybė, jokie pasaulio daiktai. Šventasis Augustinas buvo teisus, sakydamas: „Nerami mano širdis, Viešpatie, kol neatilsės Tavyje“. Teko pažinti, o vėliau palydėti į Tėvo namus šeimos motiną, kuri sunkios ligos patale troško kasdien priimti Jėzų Šventoje Komunijoje ir iš šio pasaulio iškeliavo kupina ramybės bei pasitikėjimo.

Matome, jog žmonės, gyvendami be Dievo, patiria aibes problemų ir nesupranta, kad tik Dievas mums gali padėti jas išspręsti. Kuo daugiau Dievo ir Jo Meilės įsileidžiame į savo širdį ir gyvenimą, tuo labiau mumyse atsispindi Dievo paveikslas ir panašumas. Nepamirškime apaštalo Pauliaus žodžių: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Pats Jėzus dar giliau šią tiesą parodė samarietei prie šulinio: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Atsigaivinę šiuo vandeniu, atsigręžkime į žmogų ir neteiskime jo. Šventoji Motina Teresė iš Kalkutos sako: „Pamėginkite neteisti kito žmogaus. Jeigu teisiate kitus – nemylite“. Žmogus tėra žmogus – tai suprantame visi. Bet stebėtina ir dieviška yra tai, kaip Kristaus malonė ir Meilė perkeičia žmogų, kaip jame sušvinta Dievo paveikslas ir panašumas.

Visa Evangelija yra persunkta Meile žmogui. Išganytojas mums primena: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Jeigu Kristus taip mus myli, ar ne laikas ir mums su mylinčia širdimi atsigręžti į kiekvieną žmogų ir elgtis taip, kaip esame kviečiami: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40b). Žvelkime į žmogų laiminančiu žvilgsniu ir tuomet būsime tikri, kad pažinsime Dievą, jo niekada neprarasime, bet patirsime tikrąją laimę ir ramybę.

Gimęs kūdikėlis Jėzus telaimina mus visus ir tepripildo mūsų širdis Ramybės ir Meilės.

Šiaulių vyskupas

Eugenijus Bartulis

—————————————————————————

ŠIAULIŲ VYSKUPO VELYKŲ SVEIKINIMAS 2018 m.

vysk. sveik.

Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.
                                                                                                      (Velykų Sekvencija)

 

 Kristaus prisikėlimas mums įrodo, kad po mirties yra gyvenimas. Šis žinojimas įprasmina mūsų darbus ir kentėjimus, taip pat ragina mus viltingai žvelgti į ateitį.

Tegul kiekviename žingsnyje jus lydės džiaugsmas ir Prisikėlusio Kristaus ramybė.

 

 

 Eugenijus Bartulis

Šiaulių vyskupas

Šiauliai, 2018 metų Velykos

 

 

_________________________________

ŠIAULIŲ VYSKUPO KALĖDŲ SVEIKINIMAS 2017 m.

 Scanned DocumentNorėti to, ko nori Dievas!

 Brangūs broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, mieli geros valios žmonės!

Švenčiame Kalėdas, Kristaus, gyvenimo davėjo, gimimo iškilmę. Šv. Teresė Avilietė rašė: „Norėjau gyventi, bet neturėjau to, kas suteiktų man gyvenimą…“– „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10b),- sako Kristus. Šiandien matome besiblaškančius, nesuvokiančius gyvenimo prasmės ir pasaulio labirintuose pasiklydusius žmones, neretai išgyvenančius depresiją arba pasipūtimo būseną. Depresija reiškia negebėjimą vaikiškai džiaugtis gyvenimu, o susireikšminę žmonės ne kartą kelia grėsmę šeimai, draugams ir bendruomenei. Šv. Kryžiaus Jonas jaučia, jog tai šiandienio žmogaus alkis, kuriam numalšinti vienintelis tinkamas maistas yra Dievas. Visi mūsų troškimai ir norai bus perkeisti, jei vis labiau ir labiau norėsime to, ko nori Dievas. Juk „Dievas yra meilė“ (1Jn 4,8b), ir ši meilė užgimė šaltą Betliejaus naktį, idant sušildytų mūsų širdis ir uždegtų tikrąja Dievo ir artimo meilės ugnimi. Dievas trokšta pakeisti mūsų širdis:„Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems jautrią, kad gyventų pagal mano įstatus, laikytųsi mano įsakų ir juos vykdytų. Tada jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas“ (Ez 11,19–20).O Viešpats pakvies kiekvieną: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28). „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29b). Pajutę, jog Dievas – mūsų gyvenimo davėjas, mes pradedame su juo bendrauti, kalbėtis, ir mūsų lūpos nejučiomis atsiveria maldai. Maldos tikslas – Dievo valios priėmimas. Malda prijungia žmogiškąjį laidą prie dieviškojo variklio. Pamaldus žmogus jaučia vis didesnę vienybę su Dievu, ir ši vienybė reiškiasi troškimu to, ko nori Dievas. Šv. Kryžiaus Jonas sako: „Ko tu nori, kad prašyčiau, to prašau; o ko tu netrokšti, netrokštu ir aš, negaliu to trokšti ir man net į galvą neateina to trokšti“ (Plg. JohnWelch. Širdies būsenos). Žemės keleivis perkeičiamas tiek, kad visas gyvenimas tampa Dievo valios išraiška. „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė“ (Jn 3,43),- primena Išganytojas. Įsiklausykime, ką sako Jėzus, nes „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas“ (Žyd 4,12a). Dievo žodžiui tapus oru, kuriuo mes kvėpuojame, anot pranašo Izaijo,„kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40,31). Žemėje yra vienintelė vertybė, prie kurios mes turime prisirišti, būtent Dievo valia. Dažnai kartokime: „Jėzau, tu mane myli, aš pasitikiu tavimi“. Viešpatie, juk tu geriausiai žinai, ko reikia man, ko reikia tiems, kuriuos aš myliu ir už kuriuos meldžiuosi. Todėl nėra kito ramybėn vedančio kelio, kaip tik visiškai pasikliauti Dievo valia, nes jo valia yra jo begalinė meilė mums.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sakė: „Nieko negaliu karštai prašyti, nebent to, kad mano siela tobulai vykdytų gerojo Dievo valią, kad jokia būtybė jai nebetrukdytų. Tas liftas, kuris turi pakylėti mane į dangų, – tai tavo, Jėzau, rankos. Mano Dieve, dėl Tavo meilės aš su viskuo sutinku ir myliu viską, ką man siunti“ (Plg. Vienos sielos istorija).

Brangieji, su meile priimkime gimusio Kūdikėlio Jėzaus mokymą ir maitinkimės kiekvienu jo žodžiu, idant mūsų gyvenimas būtų visavertis, prasmingas ir džiugus.

Gimusio Kūdikėlio Jėzaus palaima telydi jūsų žingsnius 2018 metų kelionėje!

Maldoje su jumis

Šiaulių vyskupas                                                                  Eugenijus Bartulis

 

 

___________________________________________________________

Noel_Coypel_The_Resurrection_of_Christ
Velykos – tai Kristaus Prisikėlimo, mirties ir nuodėmės nugalėtojo šventė.
Prisikėlęs Kristus sako: “Ramybė jums.” Meldžiuosi ir trokštu, kad visi įsileistume Kristaus meilės ir tiesos dvasia, o tuomet įsiviešpataus tikroji ramybė ir taika.

 

Džiugių Šv. Velykų!

 

Nuoširdžiai,
Šiaulių vyskupas
Eugenijus Bartulis
Šiauliai, 2017 metų Velykos

_____________________________________________

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2016 m. KALĖDŲ SVEIKINIMAS

DANGAUS TĖVO MEILĖS DOVANA

 Brangūs broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, mieli geros valios žmonės!

 „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Dievo Sūnus Jėzus Kristus paliko dangų, atėjo pas mus gimdamas Betliejaus prakartėlėje ir tapo panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę. Jis taip priartėjo prie mūsų, kad pavadino mus draugais, dalijasi su mumis gyvenimo skausmais ir džiaugsmais, parodo žemiškojo gyvenimo prasmę ir visus kviečia į nesibaigiančio amžinojo gyvenimo tikrovę.

Pažvelgę į šių dienų pasaulį, matome nepaprastai daug netikrumo, baimės, klastos, melo, apgaulės, troškimo kiek galint daugiau turėti ir valdyti kitus. Tokiomis aplinkybėmis suprantame, jog nerimas niekada negali išspręsti problemų. Kristus dėl to ir priartėjo prie mūsų, kad padėtų išspręsti šias problemas, atneštų ramybę ir palydėtų meilės ir ištikimybės keliu, vedančiu mus visus į dangaus Tėvynę. Visas problemas gali išspręsti tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas Dievu. Pranašo Izaijo lūpomis Viešpats sako mums: „Ar gali motina apleisti pačios gimdytąjį sūnų? Tegul netgi ji savo vaiko išsigintų, bet aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15).

Mielieji, gyvenimas nėra sudėtingas, tačiau žmonės, nepaklusdami Dievui, žengia klaidingus žingsnius, o tada ir atsiranda begalės problemų, kuriose jie susipainioja ir paskęsta. Pradėję meluoti, žmonės ima draugauti su melo tėvu šėtonu, kuriame niekada nėra buvę tiesos, ir jis taip suklaidina juos, kad daugelis paskęsta nerimo bangose. O Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Mane žavi šv. Pranciškaus Ksavero žodžiai tiems, kurie žinių turi daugiau negu meilės: „Kad jūs žinotumėte, kiek daug sielų dėl jūsų kaltės netenka dangaus ir įpuola į pragarą! Kaip norėtųsi, kad jie sušuktų iš savo širdies: Štai aš, Viešpatie; ką nori, kad padaryčiau? Siųsk mane, kur panorėsi, net ir į Indiją“ (Valandų liturgija).

Būkime dabarties žmonėmis ir šiandien darykime tai, ko nori Dievas iš mūsų. Viešpats mums teikia savo malonės kasdien, kiekvieną akimirką. Mums reikia tik pasitikėti juo ir drąsiai eiti Jo valios vykdymo keliu. Apaštalas Paulius sako: „Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13b–14). Dievas suteikia man malonės pagal mano tikėjimą šiandien. Du neregiai šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“ Tada Jėzus tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite.“ Ir atsivėrė jiems akys (plg. Mt 9, 27–30). Šv. Kryžiaus Jonas sako: „Iš Dievo gauname tiek, kiek tikimės“ (Tamsioji sielos naktis, II kn., 21 skyrius). Štai kur tikrasis tikinčio žmogaus kelias!

Brangieji, Viešpatį labai skaudina pasitikėjimo stoka. Matome, kiek daug žmonių bėga nuo Dievo, trukdančio jiems gyventi taip, kaip jie norėtų. Apaštalas Paulius primena: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (plg. Rom 8, 28). Kas gali sustiprinti mūsų pasitikėjimą Viešpačiu? Šv. Tėvas Pranciškus ragina skaityti Šv. Raštą. Juk iš tiesų Šv. Raštas – turtingiausias šaltinis, slepiantis savyje tiek galios, kiek neturi joks žmogaus žodis. Jis nuolat drąsina mus, stiprina mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą. Apaštalas Paulius sako: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

Šiandien mes labai susirūpinę gamtos išsaugojimu ir oro švara, tačiau svarbiausia išsaugoti tyras ir švarias žmonių mintis bei sąžines. Žmogus turi įsileisti į savo širdį Viešpaties tiesos žodį ir maldos dvasią. Ekologiškas pasaulio kvėpavimas prasidės tada, kai mūsų gyvenime bus truputį mažiau televizijos ir truputį daugiau maldos. Jėzus primena mums: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Kūdikėlis Jėzus trokšta, kad ir mūsų sveikiausias kasdienybės maistas būtų Dievo valios vykdymas.

Pažvelkime į Dievo Motiną Mariją, kuri, vykdydama dangaus Tėvo valią, dovanojo mums Kūdikėlį Jėzų. Prašykime jos padėti, kad ir mes sugebėtume kiekvieną akimirką ištarti TAIP Dievo valiai ir NE blogiui bei nuodėmei.

Gimusio Kūdikėlio Jėzaus palaima ir malonė telydi jūsų visų gyvenimą 2017 m. kelionėje!

 

Jus laiminantis

Šiaulių vyskupas  

Eugenijus Bartulis

______________________________

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2016 m. VELYKŲ SVEIKINIMAS 

VELYKOS – TIKROJO DŽIAUGSMO ŠALTINIS

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Šlovingas Kristaus Prisikėlimas kaip mūsų tikėjimo pagrindas tai didingas ir viltingas džiaugsmas, paliečiantis mūsų širdis ir visą ateities gyvenimo kelionę. Velykos – mūsų atpirkimo, todėl ir padėkos bei tikrojo džiaugsmo šventė.

Prisikėlimo stebuklas toks akivaizdus ir iškalbingas, jog apaštalai drąsiai eina ir skelbia, kad Jėzus gyvas. Jie kalbasi, bendrauja, valgo su Juo, o Jėzus siunčia savo mokinius į pasaulį ir patikina: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20b).

Mielieji, ar mums visiems gali būti didesnė laimė už tai, kad Jėzus su mumis? Jis guodžia, drąsina, ramina ir maitina mus, sakydamas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).

Brangieji, tai sukrečianti tikrovė, kurios šviesoje mes turime pakeisti savo mąstymą ir gyvenimą. Dar daug esama žmonių, gyvenančių taip, tarsi Dievo visiškai nebūtų arba Jis būtų visiškai nereikšmingas.

Šie metai – Gailestingumo metai. Mieli tėveliai, būkime gailestingi sau ir savo vaikams, gyvenkime tikėjimo dvasioje ir perduokime tikėjimą savo vaikams. Tikėjimas mus suvienija su Prisikėlusiu Kristumi. Tada visi žmonės – mano broliai ir seserys. Aš dažnai su liūdesiu žvelgiu į šeimas, negyvenančias tikėjimo džiaugsmu. Šv. Augustinas suprato esminį dalyką apie žmones: „Mes iš prigimties trokštame Dievo – viso džiaugsmo šaltinio. Mus traukia džiaugsmas, nes mus traukia Dievas.“

Mes turime melsti, kad Viešpats sustiprintų mūsų tikėjimą, nes malda tai maistas, padedantis tikėjimui augti ir įsišaknyti žmogaus širdyje. S. Kierkegaard’as sako: „Malda dar nėra tikra, kai Dievas girdi, ko iš Jo norime. Ji tampa tikra tada, kai besimeldžiantis asmuo nesiliauja meldęsis, iki išgirsta, ko Dievas iš jo nori. Tas, kuris tikrai meldžiasi, vien klausosi.“

Dykumų tėvai pataria dažnai melstis šiais žodžiais: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ O pasak apaštalo Pauliaus, malda gražiausia tada, kai žmogus sugeba dėkoti: „Už viską dėkokite, nes to nori Dievas iš jūsų Kristuje Jėzuje“. Reikia stengtis tapti dėkojančiu žmogumi ir kiekvieną gyvenimo akimirką priimti su padėka. Taip pat maldoje būtina visiškai pasitikėti Dievu.

Kristaus mažutėlis apie maldą sako taip: „Be maldos visos dorybės yra kaip medžiai be žemės. Tik malda yra toji žemė, kuri visoms kitoms dorybėms leidžia augti. Krikščionis yra maldos žmogus. Jo tėvas, motina, žmona, vaikai, gyvenimas – viskas jam yra Kristus. Mylėdamas Kristų, jis mylės ir visus Dievo kūrinius. Žmonės mano, kad pirmiausia reikia mylėti kitus žmones, o po to Dievą. Aš irgi taip maniau, bet tai neatnešė vaisių. Tačiau, kai pradėjau mylėti Dievą, Dievo meilėje radau ir savo artimą. Šios Dievo meilės šviesoje mano priešai tapo draugais, dieviškais kūriniais“ (Jean Lafrance, Širdies malda, 2000, p. 94). Supraskime, jog visas gėris slypi maldoje – čia kantrybė ir uolumas, tvirtumas ir ramybė, nusižeminimas ir nuolankumas.

Brangūs broliai ir seserys! Prisikėlęs Kristus trokšta, kad mes pažintume ir pamiltume Jį, o malda mus ir išmokys tikrojo meilės gyvenimo, kuriame, kupini gailestingumo, atlaidumo ir gerų darbų, keliausime per žemę Viešpaties valios vykdymo keliu į amžinojo gyvenimo Tėvynę.

 

Prisikėlęs Kristus telaimina visus ir tesuteikia ramybės gyvenimo kelionėje!

 

Šiaulių vyskupas

Eugenijus Bartulis

___________________________________________________________

 

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2015 M. KALĖDŲ SVEIKINIMAS

„Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26)

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Popiežius Pranciškus, žvelgdamas į karų ir nesantaikos kupiną pasaulį, paskelbė Ypatingo gailestingumo jubiliejinius metus. Mūsų vyskupijoje Šiaulių katedros Gailestingumo metų durys buvo iškilmingai atidarytos gruodžio 13 d. Mes džiugiai įžengėme pro jas, visiems atverdami malonės ir gailestingumo šaltinį, iš kurio semsimės Gailestingosios meilės.

Kalėdos – tai Gailestingosios meilės atėjimas į žemę. Evangelijoje parašyta: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78–79). Brangūs broliai ir seserys, kaip svarbu, kad mūsų žingsniai pakryptų į ramybės kelią! Šv. Teresė Avilietė tvirtina, kad patys mes nieko negalime, bet Dievas, ir tik Jis, gali sukurti mūsų gyvenime bet kokį gėrį. Dievas – mūsų gailestingasis Tėvas, be galo mus mylintis ir trokštantis mūsų bendrystės daug labiau negu mes patys. Privalome rasti laiko Tam, kuris dovanoja mums gyvenimą žemėje ir kviečia į amžinojo gyvenimo tikrovę. Skaudžiausia klaida, paliekanti neužgydomų žaizdų žmonių širdyse, yra tai, kad mes nesugebame pabūti gailestingojoje meilėje vieni su kitais. Kiek daug užsidariusių ir nusivylusių vaikų, sužeistų dėl to, kad tėvai nesugeba skirti jiems laiko ir pabūti tik su jais! Vaikai tai jaučia ir dėl to labai kenčia. Brangieji, jei skirsime laiko Dievui ir išmoksime kalbėtis su Juo tyloje, tai sugebėsime būti atlaidūs, dėmesingi ir gailestingi vieni kitiems. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sakydavo: „Dievą užgauna ir Jo širdį žeidžia pasitikėjimo trūkumas“. Nusidėję ar suklydę, nuolankiai ir su begaliniu pasitikėjimu pulkime į gailestingumo glėbį, žinodami, kad būsime priimti ir kad mums bus atleista. „Neteiskime, kad nebūtume teisiami“ (Mt 7, 1). Neužkietinkime savo širdžių ir, dar saulei nenusileidus, atleiskime vieni kitiems, kad galėtume ramia širdimi pailsėti ir pasitikti naują dieną kupini gerumo ir gailestingumo.

Gailestingumo metai bus sėkmingi, jei, Dievo malonės padedami, sugebėsime susidraugauti su Kūdikėliu Jėzumi ir su Juo spręsime visas problemas, Jam patikėsime visus savo rūpesčius ir džiaugsmus. Betliejaus tvartelyje užgimusi Gailestingoji meilė suteiks mums išminties, ir mes pastebėsime, kaip keičiasi mūsų bendravimas, elgesys, žodžiai ir darbai. Išgirdę Gailestingosios meilės žodžius, sklindančius iš Evangelijos puslapių, pajusime tai, ką šv. Faustina Kovalska patyrė maldoje ir 1935 m. vasario 4 d. ištarė: „Nuo šiandien manyje nėra savo valios. Nuo šios dienos vykdau Dievo valią visur, visada, visuose dalykuose“ (iš šv. Faustinos Kovalskos dienoraščio).

Brangūs broliai ir seserys! Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sako: „Žmogus patinka Dievui pirmiausia ne savo dorybėmis ir nuopelnais, o beribiu pasitikėjimu Jo gailestingumu“. Pasitikėdami Viešpačiu, įstengsime išgirsti artimą ir įsiklausyti į jo troškimus, sugebėsime atjausti ir suprasti, atleisti ir priimti kitą su meile ir gailestingumu. Statykime savo gyvenimo pastatą ant tvirtų Dievo Gailestingosios meilės pamatų ir kurkime Dievo karalystę, taikos, meilės, teisingumo ir džiaugsmo karalystę.

Telaimina Dievas mūsų pastangas, o Gailestingumo Motina Marija tegloboja mus ir tepadeda mums ištarti išganingąjį „Taip“ Dievo valiai!

Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo gailestingumo kupinų 2016 metų nuoširdžiai linki

Šiaulių vyskupas

Eugenijus Bartulis

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2015 m. VELYKŲ SVEIKINIMAS

Meilės pergalė

 Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Šiandien džiugiai ir pakiliai švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Išganytojas liudija, jog gyvenimas stipresnis už mirtį, meilė nugali neapykantą, o gėris švenčia pergalę prieš blogį.

Brangieji, apaštalas Jonas sako: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Ir šis meilės Dievas dovanoja žmonijai nuostabųjį pasaulį, kurio mes dar ir šiandien nepajėgiame visiškai ištirti ir pažinti. Tai Dievo meilės laiškas, kuriame sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Tai begalinės Dievo meilės įrodymas, kurį taip giliai išreiškia Bažnyčios mokytojas Bernardas Klervietis, sakydamas, jog žiūrint į nukryžiuotąjį, Kristaus žaizdos atrodo tarsi lūpos, sakančios jam: „Aš tave myliu.“ Jei šis meilės laiškas skirtas man, tai su kokiu atidumu aš turiu jį kasdien skaityti, stengtis suprasti ir nepaliaudamas džiaugtis jo mintimis, nes Dievas visa tai padarė iš meilės man. Ne tik džiaugtis, bet ir kasdien gyventi Dievo meilės žodžiais, kuriuose slypi begalinis gerumas ir išmintis.

Bet, mielieji, ar mes tikime tuo, ką Dievas sukūrė iš meilės mums, ar mes tikime, kad Kristus tikrai prisikėlė ir mus visus kviečia į amžinojo gyvenimo tikrovę? Taip, mes sugebėsime tikėti, tiktai pamilę Dievą ir viską darydami iš meilės Jam, nes tik tada mes visiškai pasitikėsime Jo žodžiais: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25b–26a). Šis patikinimas toks nuostabus, guodžiantis ir drąsinantis, kad pirmieji krikščionys tvirtai tikėdami eidavo mirti už Kristų, o vienuoliai ir vienuolės pašvenčia savo gyvenimą, kad tik kuo daugiau širdžių atsitolintų nuo apgaulingo melo ir priartėtų prie tikrosios meilės šaltinio.

Šiandien sutinkame žmonių, nesugebančių mylėti ir nepatyrusių meilės. Jie pilni pagiežos, liūdesio ir nusivylimo. Mielieji, ar suvokiame, kad Dievas mus be galo myli? Jei taip, tai tepradžiunga mūsų širdys. Juk Jis padarė visa, kad mes būtume laimingi. Mums lieka tik atverti savo širdis ir įsileisti gyvenimo davėją Kristų, kuris ateina, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10b).

Įsileisti prisikėlusį Kristų reiškia pažinti Jį maldoje, ypač vidinėje tylos maldoje. Mielas jaunime, siųskime Viešpačiui SMS žinutes, nes pranašas Jeremijas aiškiai sako: „Šaukis manęs, tau atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai“ (Jer 33, 3). Susidraugavę su Viešpačiu, mes pažinsime begalinės meilės lobius, užpildysime jais savo širdies tuštumą, suvoksime gyvenimo prasmę, išmoksime mylėti save, skirsime laiko tylai bei pokalbiui su Dievu ir eisime per žemę Dievo valios vykdymo keliu. Nepamirškime, jog žmogus gali išbraukti Dievą iš savo gyvenimo, bet Dievas ištikimas iki galo, ir Jo begalinė meilė mums niekada nesibaigia.

Vienas žinomas ateistas, kartą paklaustas, ką jaučia sąžinės gilumoje, priartėjęs prie gyvenimo pabaigos, atsakė: „Visą gyvenimą jaučiau keistą jausmą, kurį išgyvena keleivis be bilieto“ (Raniero Cantalamessa).

Brangieji! Per Krikšto sakramentą mes įsigijome bilietą į dangaus Tėvynę. Pasitikrinkime, ar nepametėme jo. Juk garsusis C. S. Lewisas yra pasakęs: „Po Švenčiausiojo Sakramento kitas švenčiausias objektas yra tavo artimas.“ Tad atsigręžkime į jį su meile, nes, mylėdami artimą, mylime patį Kristų.

Telaimina jus visus prisikėlęs Kristus. Maldoje su jumis

 

Šiaulių vyskupas                                                                       Eugenijus Bartulis

_____________________________________________________________________________________

Šiaulių vyskupo 2014 metų Kalėdų sveikinimas

GYVENIMAS – DIEVO DOVANA!
Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Šiandien katalikiškasis pasaulis su nepaprastu džiaugsmu švenčia Kristaus Gimimo iškilmę. Dangiškoji Motina Marija dovanoja žmonijai gyvenimo Davėją, kuris visus kviečia, sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11,28). Išgirdus šiuos Viešpaties žodžius mūsų širdys prisipildo dėkingumo ir meilės tam, kuris dovanoja mums gyvenimą. Norėdami padėkoti, mes imame garbinti gimusį Kūdikėlį, aukštinti Jį ir skelbti Jo nuostabius darbus bei stebuklus.

Šv. Augustinas sako: „Marija, tikėjimo pilna, pagimdė tą, kurį pradėjo tikėdama.“ Marija tikėjo, ir joje išsipildė tai, kuo ji tikėjo. Ir mums reikia tik tikėti ir mylėti tą, kuris paliko dangų ir atėjo pas mus, kad kiekvieną pakeltų ligi dangaus. Švč. Trejybės Elzbieta sušunka: „Aš suradau dangų žemėje, nes dangus yra Dievas, ir Dievas yra mano sieloje.“ Kūdikėlio Jėzaus Teresę Kalėdų naktį paliečia atsivertimo malonė. „Tą šviesią naktį Jėzus, ką tik gimęs švelnusis Kūdikėlis, padarė mane tvirtą ir drąsią. Jis apginklavo mane savo ginklais, ir nuo tos palaimingosios nakties aš tapau nenugalima jokiame mūšyje“ (rankraštis).
Tačiau iš tiesų gimęs Kūdikėlis toks mažas, kad mes dažnai Jo net nepastebime per savo problemų gausybę. Kaip dažnai mūsų žvilgsniai nukrypsta į horoskopus ir stabus, į pasaulio dvasią ir rūpinimąsi savimi. Dievas mane myli beprotiškai, o aš kartais beprotiškai myliu visa, kas nėra Dievas. Ar tuomet įmanomas susitikimas su Kristumi? Tik tikėjimas yra pradžia dangaus ir laimės, kuria Eucharistijoje esantis Jėzus nori mane taip nuostabiai apdovanoti. Jis mums duoda viską, nes duoda save, o savyje – visą pasaulį. Mes darome klaidas bei nuodėmes, nes neįsileidžiame Kūdikėlio į savo širdis ir šeimas. Jei pamilsime visa širdimi Dievą, tai sugebėsime mylėti ir vienas kitą. Šiandienis žmonių agresyvumas ir sumaištis rodo, kad juos veda ne Dievo dvasia, bet piktojo kėslai. Tik visiškas atsigręžimas į Dievą gali žmonėse pažadinti pasitikėjimą ir sugebėjimą vienas kitą mylėti ir vienas kitam atleisti. Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).

Šventajame Raštas parašyta: „Kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“ (Pat 8,35). Ateinančius metus paskelbęs Pašvęstojo gyvenimo metais, popiežius Pranciškus nori atkreipti dėmesį į tuos vyrus ir moteris, kurie, ypatingai pamilę gyvenimą, pašvenčia jį ir atiduoda į Viešpaties rankas, trokšdami, kad Dievas per juos darytų nuostabius darbus pasaulyje. Žvelgdami į vienuolių pasišventimą ir šviesius veidus bei spindinčias akis, suprantame begalinį Dievo gerumą, suspindintį pašvęstojo gyvenimo asmenyse, kurie savo gyvenimą pastatė ant tvirtos amžinosios meilės uolos.

Brangūs broliai ir seserys, matydami, koks nuostabus, pilnas džiaugsmo, vilties, gerumo ir pasiaukojimo yra pašvęstasis gyvenimas, irgi statykime savo gyvenimą ant tvirtų meilės ir ištikimybės pamatų, nes Kūdikėlis Jėzus atėjo į pasaulį, kad „jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15,11).

Džiugių Šventų Kalėdų ir Dievo palaimos 2015 metų kelionėje nuoširdžiai linki

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis


 

KREIPIMASIS

2014 07 22

Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės, brangūs Šiaulių vyskupijos žmonės!

 Vakar, tai yra 2014 liepos 21 dieną, su giliu liūdesiu palydėjome 89-erių metų sulaukusį mons. Alfonsą SVARINSKĄ į paskutinę žemiškojo gyvenimo stotį Ukmergėje, partizanų kapinėse.

„Tai kunigas-legenda. Partizanas, triskart Gulago kankinys, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas“, – laidotuvių pamoksle sakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Sausakimša Vilniaus arkikatedra, nesuskaičiuojama minia žmonių Ukmergės kapinėse, gilūs ir prasmingi žodžiai laidotuvių metu negali nepaliesti mūsų širdžių.

Mane ypač palietė ir sujaudino vyskupo Jono Kaunecko pasakojimas apie drąsų partizano priešmirtinį žodį ir monsinjoro Alfonso Svarinsko mintis gegužės 19 d. jo paties įkurtame partizanų parke. Tada jis priminė, jog tautos atmintį, tikėjimą ir dorą labiausiai griauna girtavimas, alkoholis. Tame parke jis tiesiog maldavo: „Visi pažadėkime, kad iki Naujų Metų negersime nė lašo alkoholio.“ Tą patį prašymą-įpareigojimą pakartojo ir paskutiniame viešame pasirodyme Panevėžyje birželio 27 d., pristatydamas savo prisiminimų knygą „Nepataisomasis“.

Baigdamas jautrią kalbą prie kapo, vyskupas Jonas Kauneckas sakė:

Pagerbkime Monsinjoro Alfonso atminimą, pažadėkime, visi pažadėkime: iki Naujųjų – nė lašo alkoholio. Tai žūstančios tautos maldavimas skamba iš jo lūpų. Prašau valdžios žmonių, prašau Seimo narių: neleiskime tautai pražūti alkoholio jūroje. Padarykime viską, kad apribotume tautos girtavimą. Tauta jau žūsta, geriame daugiausia Europos Sąjungoje. Išgirskime kunigą Alfonsą bent mirusį, jei nenorėjome girdėti gyvo. Išgirskime visi.

Šiandien Lietuvoje nusikalstami įvykiai kelia siaubą, ir DELFI interneto vartai liepos 22 d. konstatuoja: „Š. m. liepos 1–20 d. policijos pareigūnai išaiškino 14 147 Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tarp pažeidėjų 736 neblaivūs vairuotojai, 522 neblaivūs dviračių vairuotojai, 33 neblaivūs mopedų vairuotojai, 11 neblaivių vadeliotojų.

 Mielieji  Šiaulių vyskupijos žmonės! Matydamas siaubingai skaudų ir neatsakingą žmonių elgesį, pagerbdamas monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimą, prisimindamas jo viešą kreipimąsi  į tautos žmones ir vyskupo Jono Kaunecko žodžius prie kapo, kreipiuosi į brolius kunigus, vienuolius ir pasauliečius, ragindamas iki Naujų Metų nevartoti alkoholio.

Tegul tai bus nuoširdi meilės auka ant Tėvynės aukuro, pagerbiant monsinjorą Alfonsą Svarinską ir trokštant, kad Lietuva būtų laiminga tauta, vaikai turėtų rūpestingus tėvus, o žmonės eitų tvirtu tikėjimo ir meilės keliu, blaiviai ir garbingai kurdami Lietuvos ateitį.

„Iškalkit, vyrai šių dienų, gelžinę valią milžinų, kitaip kaip smilgos mes pražūsim“ (Maironis).

 

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

_________________________________________________________________________________________________________________________________________

ŠIAULIŲ VYSKUPO 2014 m. VELYKŲ SVEIKINIMAS

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11,  25)

 

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Sakydamas, jog jis yra prisikėlimas, Kristus kviečia eiti paskui jį ir prisikelti iš blogio bei nuodėmės. Visa tai mes turime padaryti šiandien. Praeitis – Dievo gailestingumo rankose, ateitis – Dievo apvaizdos rankose. Man duota tik ši diena. Jeigu šiandien laiku neatsikelsiu, tai pavėluosiu į darbą, jeigu šiandien neatstumsiu nuodėmės, tai nemylėsiu Dievo.

Jei nusigręšiu nuo Dievo, tai nusigręšiu nuo meilės, o kur nėra meilės, ten pragaras.

Didžiausia klaida, brangieji, yra ta, jog mes atidėliojame asmenišką prisikėlimą. Jeigu aš šiandien prisikeliu iš nuodėmės, tai kokia laimė šeimai ir visai bendruomenei, kokie laimingi tėvai ir bendradarbiai, kokios šviesios mano mintys ir kokie kilnūs darbai! Štai tikrasis gyvenimo džiaugsmas, tikrasis prisikėlimas, ir jo aš negaliu atidėlioti, nes kiekviena diena turi būti džiugus Dievo valios vykdymas ir meilės bei tiesos karalystės kūrimas žemėje.

Tik tada, mielieji, visos depresijos ir sielvartai traukiasi, šėtonas liūdi, o Dievas džiaugiasi, nes mes sugrįžome į meilės kelią, vedantį į tikrąjį prisikėlimą.

Kristus sako: „Aš esu gyvenimas.“ Šiuo pasakymu jis dar kartą patikina, jog nėra gyvenimo be Dievo, nes gyvenimo šaltinis – Kristus. Jau pranašas Jeremijas dejavo: „Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2,13).

Brangieji, giliai apmąstykime Kristaus žodžius. Po prisikėlimo prasideda tikrasis gyvenimas. Jei sugebėsime, Dievo padedami, prisikelti, tai jau šiandien gyvensime visavertį gyvenimą. Kaip nuostabu! Šiais šeimos metais gyvai pajuskime, jog mes – vieno dangiškojo Tėvo vaikų šeima, visi mes – broliai ir seserys. Dėkokime Viešpačiui už šią nuostabią malonę.

Žvelgdami giliau, mes suprantame, jog visos civilizacijos klestėdavo, kol vertindavo dorybes, ir žlugdavo, kai pamiršdavo dorą. Šiandien žvelgdami į Lietuvą, matome, kokia tragiška šeimų ir visuomenės padėtis.

Brangieji, atėjo metas visai Lietuvai prisikelti naujam tiesos ir meilės gyvenimui. Kiekvienas iš mūsų galime ir privalome padaryti šiandien, kad Lietuvoje būtų miela gyventi, kad į darbą žmonės eitų su meile ir atsakomybe, o į šeimą kasdien grįžtų kupini gerumo, meilės ir ištikimybės jausmų. Patirkime naujo gyvenimo džiaugsmą su Kristumi. Juk Jis visiškai perkeičia mūsų širdį. Dievas neduoda džiaugsmo, Dievas pats yra džiaugsmas. Jis sako: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Jn 7, 37). Juk tikrasis kelias į džiaugsmą yra Dievo valios vykdymas, todėl gyventi Jo valioje reiškia gyventi džiaugsme, o džiaugsmo kelias per žemę mus visus veda į dangaus Tėvynę. Tad mūsų pastangos žemėje įgalina mus ne kurti džiaugsmą, o įšokti į begalinę Dievo meilės ir džiaugsmo upę, visus mus nunešiančią į amžinąjį Dievo meilės vandenyną.

Brangūs broliai ir seserys, atgręžkime savo širdis į prisikėlusį Kristų, sugrąžinkime meilę į šeimas, įsileiskime tikėjimo ir pasitikėjimo dvasią į visą savo gyvenimo kasdienybę! Tepradžiunga mūsų širdys ir tenudžiūsta ašaros, teišsiskleidžia mūsų veiduose šypsena ir sąžinėje teįsiviešpatauja ramybė, kad galėtume kurti Dievo karalystę žemėje ir ilgėtis jos išsipildymo dangaus Tėvynėje.

Džiugių Šv. Velykų nuoširdžiai linki ir visus laimina

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________

ŠEIMA – BRANGIAUSIAS LIETUVOS TURTAS

 (Joniškis 2014-04-05 Kultūros centras)

 

ES statistikos biuras “Eurostat” konstatuoja, jog Lietuva yra skyrybų rekordininkė.

100-tui  santuokų tenka 57 skyrybos.

2012 m. Lietuvoje išsituokė 10 346 šeimos.

Populiarėja mada gyventi nesusituokus. 80 % jaunų porų gyvenimą pradeda nesusituokus.

Tačiau 80% įvairiai gyvenančių porų teigia, jog vaikas gali augti laimingas tik namuose su abiem tėvais.

35,7% jaunų žmonių įsitikinę, jog vedybomis prasidėjusi santuoka niekada neturėtų baigtis.

Viena iš svarbiausių skyrybų priežasčių yra alkoholis, narkotikai ir azartiniai lošimai.

Mokslininkai teigia, jog alkoholis yra viena iš priemonių, kuri skatina kaupti pyktį savyje, nes suteikia laikiną nusiraminimą ir leidžia išvengti pokalbio su partneriu.

 Vis dažniau santuokos nesėkmingumo priežastimi įvardijami laisvai priimami lytiniai santykiai prieš santuoką, kurie sudaro įprotį keisti gyvenimo partnerius ir susituokus.

 Popiežius Benediktas XVI knygoje Jūsų džiaugsmo tarnas rašė: “Šeimų ardymas yra tikrasis antikristo, taikos griovėjo, prisidengusio taikos nešėjo ir išlaisvintojo kauke, ženklas.” Popiežius primena, jog abu sutuoktiniai turi naujai pažvelgti į tikrovę ir išdrįsti tikėti Dievą. Tik tada jie išmoks suprasti ir priimti vienas kitą. Tik širdies atgręžimas į Dievą gali žmonėse pažadinti tarpusavio santykių drąsą ir pasitikėjimą, taigi ir gebėjimą Jį mylėti, bei ištverti Jo kitoniškumą”(45 psl.)

2013 spalio 26 dieną, su  25-kių piligrimų grupe iš Lietuvos, teko dalyvauti Romoje susitikime su Popiežiumi Pranciškumi, kuris tikėjimo metų proga kreipėsi į šeimas atvykusias iš daugelio pasaulio kraštų, sakydamas: “Šeima, gyvenk tikėjimo džiaugsmu.”

Jis klausė visų šeimų, sakydamas: “Ar įmanoma patirti tikrąjį šeimos gyvenimo džiaugsmą ar ne?”

Pirmiausiai popiežius priminė, jog Santuokos Sakramentas nėra dekoracija. Reikia su atsakomybe žvelgti į pasiruošimą Santuokai, kad išorinis blizgesys neužgožtų Santuokos Sakramento esmės.

Santuokoje būtina turėti prieš akis tris žodžius: “Prašau, ačiū, atsiprašau.”

Šv. Raštas;”Tenenusileidžia saulė ant jūsų rūstybės.”

Jėzus sako:”Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti,- aš jus atgaivinsiu.”

Popiežius Pranciškus priminė: “Seneliai yra šeimos išmintis, tautos išmintis. Tauta, neklausanti senelių,- mirštanti tauta!”

Popiežius visiems aiškiai pasakė: “Gilaus džiaugsmo pagrindas – Dievo artumas, Dievo buvimas šeimoje. Šeima, gyvenanti tikėjimo džiaugsmu, spontaniškai tą džiaugsmą perteikia kitiems, yra žemės druska ir pasaulio šviesa, visos visuomenės raugas.”

Palaimintasis Popiežius Jonas Paulius II, kuris balandžio 27 dieną bus paskelbtas šventuoju sakė: “šeima, kuri kartu meldžiasi, kartu ir gyvena.”

Su Šv. Petru ištarkime: “Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6,68).

______________________________________________________________________________________________________________________________________

Vyskupas kviečia atsigręžti į šeimas

Šiaulių vyskupo Eugenijaus BARTULIO naujametinis interviu Šiaulių kraštui. Vyskupą kalbino Šiaulių krašto žurnalistė Irena BUDRIENĖ irena@skrastas.lt
2014 m. sausio 4 d.

Šiau­lių vys­ku­pui Eu­ge­ni­jui Bar­tu­liui praė­ju­sius ir šiuos me­tus su­jun­gė šei­mų šven­tės. Ro­mo­je po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus kvie­ti­mu jis per­nai da­ly­va­vo Šei­mų die­no­se. Šiuos me­tus E. Bar­tu­lis pra­de­da tra­di­ci­ne Šiau­lių vys­ku­pi­jos Šei­mų šven­te.

Kuo už­pil­dy­ti dva­si­nę tuš­tu­mą?

– Kai lan­kė­tės Ro­mo­je pas po­pie­žių Pran­ciš­kų, ko­kį įspū­dį pa­li­ko su­si­ti­ki­mas?

– Kar­tu su gru­pe pi­lig­ri­mų au­to­bu­su va­žia­vo­me į Ro­mą, kur į su­si­ti­ki­mą su po­pie­žiu­mi jo kvie­ti­mu vy­ko šei­mos iš vi­so pa­sau­lio.

Pas­ku­ti­nį­jį spa­lio šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį Ro­mo­je bu­vo šven­čia­mos Ti­kė­ji­mo me­tų šei­mų die­nos. Tūks­tan­čiai šei­mų iš 75 pa­sau­lio ša­lių šeš­ta­die­nį po pie­tų da­ly­va­vo su­si­ti­ki­me, vy­ku­sia­me šv. Pet­ro aikš­tė­je.

Vi­gi­li­jo­je da­ly­va­vu­sios šei­mos liu­di­jo, kad jų gy­ve­ni­mas vi­siš­kai pa­si­kei­tė po to, kai jos priė­mė San­tuo­kos sak­ra­men­tą. Įvai­rių iš­gy­ve­ni­mų tu­rė­ję žmo­nės liu­di­jo, kad po san­tuo­kos jie dva­siš­kai su­stip­rė­jo. Ti­kin­tie­ji tvir­ti­no, kad Kris­taus mei­lė, mei­lė Die­vui juos suar­ti­no, su­jun­gė, lei­do iš­tver­ti iš­mė­gi­ni­mus ir šei­mo­je ne­pra­ras­ti tik­ro­sios mei­lės ir iš­ti­ki­my­bės.

Be­ne įspū­din­giau­sias su­si­ti­ki­mas vy­ko da­ly­vau­jant vai­ku­čiams, kai šv. Pet­ro aikš­tė­je bu­vo pa­leis­ta dau­gy­bė ba­lio­nų.

Sek­ma­die­nį su po­pie­žiu­mi su­si­ti­ko­me šven­tų Mi­šių au­ko­je. Po­pie­žius pa­brė­žė, kaip svar­bu pa­tir­ti ti­kė­ji­mo džiaugs­mą šei­mo­je, kvies­da­mas žmo­nes nuo­šir­džiai mal­dai.

Ga­ny­to­jas sa­kė, kad mes kar­tais nu­tols­ta­me vie­ni nuo ki­tų, nes nie­kas mū­sų ne­jun­gia šei­mo­se. Šią dva­si­nę tuš­tu­mą Pran­ciš­kus ra­gi­no už­pil­dy­ti nuo­šir­džia vi­sos šei­mos mal­da ry­tą, va­ka­re ir prie bend­ro sta­lo.

Sa­vo Šven­tų Ka­lė­dų svei­ki­ni­me Šiau­lių vys­ku­pi­jos žmo­nėms taip pat ra­šiau: „Šei­ma, gy­venk ti­kė­ji­mo džiaugs­mu!“

– Ko­kią kryp­tį ka­ta­li­kų baž­ny­čiai brė­žia po­pie­žius Pran­ciš­kus?

– Po­pie­žius mus la­bai kvie­čia į ar­ti­mes­nį ry­šį, bend­ra­vi­mą su žmo­nė­mis. Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je tai ne kar­tą esu pa­brė­žęs. Tu­riu ne vie­ną šei­mų bū­re­lį – bend­rau­ja­me su su­tuok­ti­niais. Kar­tais at­si­tin­ka taip, kad baž­ny­čio­je su­si­tuo­ku­sios po­ros iš­si­bars­to ir nu­tols­ta, to­dėl mes, dva­si­nin­kai, tu­ri­me pa­tys ar­tin­tis prie šei­mų. Tai la­bai svar­bu – ir po­pie­žiaus as­me­ny­je tai aiš­kiai ma­to­ma.

To lin­kiu ir mū­sų ku­ni­gams: kad bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis bū­tų kuo ar­ti­mes­nis, kuo nuo­šir­des­nis.

Po­kal­bis pa­de­da kur­ti san­tar­vę

– Ką pa­ta­ria­te šei­moms, ku­rios ieš­ko­da­mos bū­dų, kaip kuo ge­riau su­tar­ti, krei­pia­si į jus?

– Bend­rau­da­mas šei­mų bū­re­liuo­se duo­du na­mų dar­bų: iki ki­to su­si­ti­ki­mo vy­ras ir žmo­na sa­vo šei­mo­se tu­ri pa­skir­ti po va­lan­dą as­me­niš­kam po­kal­biui. Ta­da kiek­vie­nas iš­si­sa­ko, kas skau­du, ką no­rė­tų pa­keis­ti. Ir tai nė­ra smer­ki­mas ar tei­si­mas, o troš­ki­mas pa­da­ry­ti taip, kad šei­mo­je bū­tų ge­ra.

Iš­si­kal­bė­ji­mas la­bai pa­de­da, nes kar­tais žmo­nės vie­ni ki­tiems ne­ran­da lai­ko.

Man la­bai pa­ti­ko prieš ke­le­tą die­nų „Šiau­lių kraš­te“ pub­li­kuo­tas krep­ši­nio tre­ne­rio An­ta­no Si­rei­kos pa­si­sa­ky­mas. Jis at­sklei­dė, kad nu­vy­kęs į Ja­po­ni­ją su­pra­to, kad ten ger­bia­mas žmo­gus – ne­ga­li­ma ant jo rėk­ti. Su kiek­vie­nu spor­ti­nin­ku da­bar tre­ne­ris kal­ba­si as­me­niš­kai. Įdo­mu, kad Ja­po­ni­jo­je tre­ne­ris ver­ti­na­mas ne tik už spor­ti­nius re­zul­ta­tus, bet ir už tai, kaip bend­rau­ja sa­vo šei­mo­je ir vi­suo­me­nė­je, kaip su­ta­ria su ki­tais žmo­nė­mis.

Ma­nau, kad Ja­po­ni­jos pa­vyz­dys mums tu­rė­tų bū­ti už­kre­čian­tis. Ma­to­me, kiek daug šei­mų Lie­tu­vo­je iš­si­ski­ria, o tai ro­do, kad mes ne­mo­ka­me bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je, lais­vai lie­ja­si pik­ti žo­džiai.

Blo­gį rei­kė­tų „iš­va­ly­ti“

– Daž­niau­siai žmo­nės įsi­žei­džia už pik­to­ką to­ną, o ne už kal­bos tu­ri­nį. Jei­gu tas pa­ts pa­sa­ko­ma man­da­giai ir pa­gar­biai, pa­šne­ko­vas neį­si­žei­džia?

– Taip, juk jei­gu my­liu ki­tą žmo­gų, aš ne­ga­liu jo įskau­din­ti ar įžeis­ti. Ga­liu drau­giš­kai pa­sa­ky­ti, kad jis ne­sielg­tų vie­naip ar ki­taip. Bet, ma­tyt, mū­sų kul­tū­ra kaž­ko­kia ne to­kia.

Mums, lie­tu­viams, rei­kė­tų iš es­mės keis­tis. Net keiks­ma­žo­džiai daž­ni kal­bo­je, tie­siog bai­su!

Aną die­ną vaikš­ti­nė­jau prie Ne­mu­no. Skar­dis, apa­čio­je daug žve­jų. Gir­džiu, kaip vy­rai kal­ba­si ir nuo­lat kei­kia­si. Pa­gal­vo­jau, ko­dėl pas mus taip priim­ta – tar­pu­sa­vy­je kal­ban­tis var­to­ti keiks­ma­žo­džius? Pir­miau­sia, ne­ger­bia­me sa­vęs ir to žmo­gaus, su ku­riuo kal­ba­mės.

Toks el­ge­sys ro­do, kad žmo­nių šir­dy­se nė­ra gy­vo­jo Kris­taus. Tu­ri­me iš­va­ly­ti vi­są blo­gį, kad bū­tų ge­ra tam, ku­ris atei­na į mū­sų šir­dį.

Šei­mų šven­tė ypa­tin­ga

– Šie­met šei­mas vėl kvie­čia­te į šven­tę. Kuo ji iš­si­skirs?

– Ma­nau, kad šie­met bus pa­ti nuo­sta­biau­sia šei­mų šven­tė, nes šiuos me­tus Lie­tu­vos vys­ku­pai pa­skel­bė Šei­mos me­tais.

Sau­sio 5 die­ną, 12 va­lan­dą, Šiau­lių are­no­je šv. Mi­šio­mis pra­si­dė­sian­čios iš­kil­mės va­din­sis „Leis­ki­te ma­žu­tė­liams atei­ti pas ma­ne“.

Dar vie­nas jau­di­nan­tis mo­men­tas – baž­ny­čio­je su­si­tuo­ku­sios po­ros ga­lės at­nau­jin­ti san­tuo­kos įža­dus. Su­tuok­ti­niai vie­nas ki­tam vėl pa­duos ran­ką ir tars pa­na­šius žo­džius, ku­riuos iš­ta­rė per san­tuo­kos prie­sai­ką. Vėl at­gims mei­lės, ti­kė­ji­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu dva­sia. Troš­ki­mas vie­nas ki­tą vėl iš nau­jo pa­mil­ti.

Ma­nau, kad ši šven­tė la­bai vi­sus suar­ti­na ir su­jun­gia, o vė­liau, po per­trau­kos bus at­lie­ka­mas la­bai gra­žus miu­zik­las, prem­je­ra „Don Bos­ko“ (Achil­le Oli­va ir Ales­sand­ro Alis­cio­ni. Ita­li­ja).

Don Bos­co par­ti­ją at­liks Egi­di­jus Ba­vi­ki­nas, Ma­mos Mar­ga­ri­tos – Do­lo­re­sa Kaz­ra­gy­tė, Kar­di­no­lo – Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius, Ma­ri­jos – Ka­ri­na Krys­ko Skam­bi­nė, Pik­to­jo – Liu­das Mi­ka­laus­kas.

Jau­nas ku­ni­gas Bos­co Ita­li­jo­je pa­si­žy­mė­jo sa­vo ora­to­ri­jo­mis ir ta­len­tu vi­sus ne­klau­ža­das vai­kus at­ves­ti į do­ros ke­lią. Jis sa­ky­da­vo, kad tik iš­pa­žin­tis, gy­vas bend­ra­vi­mas su Kris­tu­mi ir at­si­pra­šy­mas Die­vo ir vie­nas ki­to ga­li pa­keis­ti gy­ve­ni­mus.

_NEB4352

Interviu atspausdintas Šiaulių krašto dienraštyje 2014-01-04

____________________________________________________________________________________________________________________________________
ŠIAULIŲ VYSKUPO 2013 m. KALĖDŲ SVEIKINIMAS

ŠEIMA, GYVENK TIKĖJIMO DŽIAUGSMU!

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Spalio 26 ir 27 dieną Šv. Tėvo Pranciškaus kvietimu su grupe piligrimų autobusu buvome nuvykę į Romą Šv. Petro aikštėje susitikti su šeimomis iš daugelio pasaulio kraštų.

Tai buvo nepaprastai džiugus susitikimas, sustiprinęs mūsų tikėjimą užbaigiant Tikėjimo metus.

Ateinančius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Šeimos metais, o popiežius Pranciškus šeimų susitikime kaip tik svarstė jų gyvenimo klausimus. Jis priminė, jog nesulaukęs šypsenos žmogus jaučiasi nelaimingas, nepriimtas ir nesuprastas, tačiau Viešpats drąsina: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Šeimoje būtina išmokti atlaidumo, nes mes netobuli ir dažnai klystame. Šv. Rašte pasakyta: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Artinkimės prie gimusio Kūdikėlio Jėzaus; Jis dovanoja mums gyvenimo žodžius ir maitina gyvąja duona, nužengusia iš dangaus, kad šeimos džiaugsmui nieko netrūktų.

Šv. Tėvas Pranciškus priminė, jog šeimose labai svarbu gerbti senelius. „Tauta, neklausanti senelių, – mirštanti tauta!“ – sakė popiežius.

Neseniai kalbėjausi su šeimos tėvu iš Šiaulių, prieš šešerius metus atšventusiu savo santuokos 50-metį. Jis mąsto, jog visose šeimose pasitaiko nesklandumų, tačiau mes, tikintys žmonės, žvelgdami į kryžių, sugebame vienas kitam atleisti, o sekmadienį, eidami į bažnytėlę, pasibučiuojame, nes einame susitikti su Kristumi, priimti Jį šv. Komunijoje, o Jis mums davė ir duoda jėgų su meile nešti gyvenimo kryžių.

Brangūs tikintieji! Šeimos metais noriu vienytis su popiežiaus Pranciškaus raginimu melstis kartu šeimoje. Kas gali mus labiau suvienyti ir sujungti, jei ne vieninga malda ir abiejų sutuoktinių bei visos šeimos žvilgsnis į Kryžių!

Poetas sako: „Žvelgiu aš į tave, kai ašaros man byra, kai širdį plėšo skausmo vanagai. Tavy randu paguodos srovę tyrą, kurios ieškojau klysdamas ilgai.“

Mielosios šeimos, kreipiuosi į jus, prašydamas vienytis maldoje. Stenkitės kiekvieną rytą kreiptis į Šventąją Dvasią, kad ji vadovautų jūsų gyvenimo dienai. Atnaujinkite maldą prieš valgį ir po valgio. Kasdien visa šeima sėskite vakarieniauti, melsdamiesi kartu sukalbėkite vieną rožinio slėpinį ir apmąstykite, kaip praėjo jūsų diena. Juk plačiai atverdami duris gimusiam Kūdikėliui Jėzui ir įsileisdami Jį į savo šeimas, mes kiekvienoje šeimoje kursime Dievo karalystę – tiesos, meilės ir džiaugsmo karalystę. Tuomet mes drąsiai galėsime eiti per žemę, kartu su apaštalu Petru sakydami: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo laiminamų 2014 metų jums nuoširdžiai linki ir visus jus laimina

Šiaulių vyskupas
Eugenijus Bartulis