Išleista Aniceto Tamošaičio SJ pamokslų knyga

Leidykla „Šiaurės Lietuva“ išleido Aniceto Tamošaičio SJ pamokslų knygą „Raktai mūsų rankose“. Ši knyga – tai 1922 metais gimusio turiningos biografijos jėzuito, sakytinio homilijų žodžio meistro Aniceto Tamošaičio SJ kūrinys. Plačiam adresatų ratui skirti ir šiandien aktualumo neprarandantys pamokslai, sukaupti per kelis dešimtmečius, yra pačios įvairiausios tematikos: Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia; tikėjimas, džiaugsmas ir meilė; žmogaus šventumas, nuodėmės ir kančia…

Pamokslai pasižymi gilia teologine išmintimi, literatūrine Šventojo Rašto aiškinimo sugestija, Bažnyčios tradicijos tęstinumu ir kartu šiuolaikišku požiūriu į ją. Į šių ir kitų temų refleksiją įtraukiamos ir labai kasdienės – gamtos ar socialiai reikšmingos šiandienos – realijos. Knygos tekstų stiprybė – sodri kalba, autentiškas santykis su lietuvių literatūra, kūrybiškos vaizduotės persmelkta istorija, subtilus humoro jausmas, žaismo stilistika.

Leidėjams sutikus, siūlome „Atolankų“ skaitytojams Algimanto Gudaičio SJ įžangos žodį apie Anicetą Tamošaitį SJ ir vieną pamokslą.

Apie tėvą Anicetą

Apie tėvą Anicetą būtų galima kalbėti kaip apie laivų meistrą, skanių valgių gamintoją, įvairių užsienio kalbų ir dar daugelio dalykų ekspertą… Šioje knygoje tėvą Anicetą atrasime kaip originalų pamokslininką. Kaip pats pasakoja, dar būdamas seminarijoje jis suvokė pamokslų sakymo dinamiką. Ruošdamasis šventųjų Mišių homilijoms, tėvas Anicetas ypač reiklus sau. Kelis kartus teko girdėti, kaip pamokslininko darbe jis matė panašumo su… višta, kuri renka trupinius, sliekus, grūdus, vabzdžius, o galiausiai, padėjusi kiaušinį, kudakuoja. Tėvo Aniceto manymu, ir kunigas, ruošdamasis sekmadienio homilijai, paskaito knygų, parenka citatų, pavyzdžių ir sekmadienį „kudakuoja“ parapijiečiams – sako pamokslą. Jei rimčiau, visur, kur šis jau dabar garbingo amžiaus jėzuitas dirbo, ten žmonės jį atsimena kaip gerai paruoštų pamokslų sakytoją. Džiugu jausti, kaip savo pamoksluose tėvas Anicetas dažnai taiko šventojo Ignaco dvasingumo bruožą – atrasti Dievą visur. Ištisas gyvūnų pasaulis, gamtos vaizdai, istoriniai įvykiai, šventų ir įžymių žmonių pavyzdžiai, sveiko humoro dozė – visa tai suderinama su Šventojo Rašto skaitiniais ir pateikiama jo pamoksluose klausytojui.

Man dirbant Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, vienais metais pakvietėme tėvą Anicetą vadovauti rekolekcijoms aukštesniųjų klasių mokiniams. Susidarė keturios grupės, kurios keturis savaitgalius iš eilės vyko į vieną stovyklavietę praleisti laiko tyloje. Teko būti visus keturis savaitgalius. Tėvas Anicetas kiekvienai grupelei vesdavo tuos pačius gerai paruoštus mokymus-konferencijas. Nors skirtingoms grupėms buvo išsakytos tos pačios mintys, girdėjau jas vis naujai, nes galėtum klausytis ir klausytis gražios tėvo Aniceto iškalbos, stebėtis sugebėjimu pasiekti jaunų žmonių širdis. Jis kiekvienai grupei pradžioje užduodavo klausimą nuolankiai prisipažindamas, kad jis gimnaziją baigė prieš 50 metų, todėl tarp kartų yra didelis atotrūkis. „Tad kaip aš turėčiau jums kalbėti? – klausė tėvas Anicetas ir pats atsakė, – aš jums kalbėsiu kuo paprasčiausiai.“

Šis paprastas gilumas, nuostaba slypi pamoksluose, kuriuos skaitysite. Tikintiesiems šių pamokslų mintys, manau, dar labiau sustiprins tikėjimą, o skaitytojus, ieškančius Dievo, tikrai užves ant Tiesos kelio.

Autoriaus padėka

Įvadiniame žodyje tėvas Algimantas meistriškai įpynė faktą, kad save lyginu su višta. Pagalvojau, kad nuo jos bus geriausia pradėti šį savo padėkos žodelį. Kartą važiavau viena Čikagos gatve. Matau – vienoje vietoje stovi nedidelė maisto parduotuvė. Viršum durų pavadinimas – „Baltosios vištos kamara“ (angl. „White Hen Pantry“). Apačioje pridėta emblema: gūžtoje tupi balta višta ir deda kiaušinį. Man dingt į galvą: žiūrėk, koks puikus kunigo vaizdas! Ką apskritai višta daro? (Aišku, ne dideliuose vištynuose, panašiuose į fabrikus, bet kaimo sodybose.) Kapstinėjasi po kiemą, ieško grūdų, kirminų, o, atėjus metui, kiaušinį višta padeda, kaip žinome, džiugiai kudakuodama.

Ar ne taip, tariau sau, daro kunigas, kuris turi sekmadienį ar šventadienį pasakyti žmonėms pamokslą? Daro norėdamas, kad jo sakymas nebūtų, liaudiškai tariant, pilstymas iš tuščio į kiaurą. Savaitės pradžioje užmeta akį į Dievo žodžio tekstus ateinančiam sekmadieniui ar šventadieniui, ieškodamas, apie ką ten iš kalbamų dalykų žmonėms būtų įdomiausia ar naudingiausia išgirsti, apie ką jam pačiam geriausiai ir sklandžiausiai išeitų pakalbėti. Pavarto taip pat knygų, kur Šventasis Raštas komentuojamas: gal ten kokia gera mintis pasakyta. Pasikapsto ir po savo paties užrašus: gal apie kurį nors dalyką jau yra kur nors anksčiau kalbėta arba gerų dalykų pasižymėta. Iš visa to gaminasi pamokslas, kurį, atėjus metui, ir padeda kaip višta kiaušinį, dažnai gerokai kudakindamas, ypač jei mno, kad neblogai išėjo.

Taip šios knygos pamokslai ir gimė. (Dabar juos priimta vadinti homilijomis – graikų kalbos žodžiu, rodančiu, kad daugiausia aiškintas tai dienai skirtas Šventasis Raštas). Pamokslus sakydamas niekuomet nemaniau, kad kada nors jie bus viešai leidžiami. Bet keliantis iš Šiaulių, kur ilgesnį laiką teko dirbti, kai kurie žmonės ėmė pakartotinai sakyti, kad norėtų juos turėti pasiskaityti išspausdintus. Sakė patys pasirūpinsią ir redagavimu, ir išlaidomis, ir kitais su tuo susijusiais reikalais. Tai man buvo nelaukta, bet parodyta, kad Dievas leido pasakyti žmonėms šį tą vertinga, jei ima noras skaityti. Pageidavimas buvo skleisti gėrį, todėl reikėjo sutikti. Tiko pridėti ir autobiografinę apybraižą, keletą nuotraukų, kad skaitytojai žinotų, kas per vienas yra anuos kiaušinius „padėjęs“ asmuo.

Ypatinga padėka skiriama Daliai Jakaitei už knygos tvarkymą, Ugniui Ratnikui už paskatinimą išleisti pamokslus, „Šiaurės Lietuvos“ leidyklai ir visiems, kuo nors prie leidimo prisidėjusiems.

Aniceto Tamošaičio SJ pamokslas

Džiaugsmo svarba (II)

Pasakojama, kad kartą velnias nutarė pasitraukti iš savo verslo. Sušaukė visus kipšus ir ėmė iš varžytinių pardavinėti savo įrankius. Jaunesnieji kipšai, kuriems rūpėjo tapti žmonių gundymo specialistais, jais buvo labai susidomėję. Už pyktį, išdidumą, geidulius, melą ir panašius dalykus siūlė nedaug, jie visi buvo parduoti už palyginti mažą kainą. Priėjus prie paskutinio įrankio, varžymasis buvo nepaprastas. Kaina vis kilo. Kiekvienas kipšas siūlė, kiek tik įstengė. Žinojo, kad tuo įrankiu, panaudotu įgudusios rankos, žmogų labai lengva nukreipti nuo tikrojo kelio. Matydamas, kad visi taip nori įrankį turėti, velnias nusprendė jį pasilaikyti ir iš verslo nesitraukti. Tas įrankis – nusiminimas.

Toje legendoje glūdi geras gabalas tiesos. Nusiminimas veda į visokius šunkelius: apatiją, beviltiškumą, svaiginimąsi alkoholiu, netgi savižudybę. Kadangi piktojo žmogui kišamas nusiminimas toks pavojingas, būtina jo kratytis. O tam geriausia ir veiksmingiausia priemonė yra džiaugsmas. Jis ne tik kaip koks skydas atmuša ano tamsybių verslininko brukamą nusiminimą, bet neša daug kitokio gėrio tiek kūnui, tiek dvasiai, kaip liudija ir medicina, ir psichologija, jau nebekalbant apie religiją.

Ką apie džiaugsmo svarbą ir poveikį sveikatai sako psichologija ir medicina, neblogai nurodo jau Senojo Testamento Siracido knyga: „Nepasiduok sielvartui ir nekankink savęs slogiais svarstymais. Linksma širdis yra žmogaus gyvenimo šerdis, o džiugesys prailgina jo dienas. Išsiblaškyk, pasidrąsink, nuvyk apmaudą toli nuo savęs. Juk sielvartas yra sunaikinęs daugelį, naudos jis niekad neatneša. Pavydas ir pyktis trumpina gyvenimą, o krimtimasis be laiko pasendina“ (Sir 30, 21–24). Lenkų rašytojo Henriko Sienkievičiaus (Henryk Sienkiewicz) apysakoje „Ponas Volodyjevskis“ vienas veikėjų, Zagloba, tai nurodo kiek glausčiau: „Kvailys, kas savyje nusiminimą peni, užuot dvasinęs badu, kad tas nenaudėlis kuo greičiau pastiptų.“ Verta taip pat nepamiršti, kad italų rašytojas Dantė Aligjeris savo „Dieviškosios komedijos“ trilogijoje vieną pragaro vietą yra skyręs tiems, kurie nusiminę verkė, kai galėjo džiaugtis.

Žmonės dažnai raukosi, kai jiems kalbama apie džiaugimąsi. Bepigu, sako, apie džiaugsmą šnekėti. O kaip galima džiaugtis, jei sunku gyventi? Kaip džiaugtis, jei pačiame krašte, kuriame gyvename, užsikorę mums ant sprando daugybė visokių vargų ir trūkumų? Bet ar našta darosi lengvesnė, jei ją nešame susiraukę? Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“ teisingai nurodo, kad savo kryžių kiekvienas vis tiek turėsime nešti. Jei nešime stenėdami, jis tik dar labiau slėgs. Šventasis Raštas taip pat ne veltui sako, kad Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7).

Toks manymas, kad mums dėl vargų ir trūkumų džiaugtis neišeina, yra niekam tikęs, nes stipriai pakvimpa klaidingu manymu apie Viešpatį Kristų: kalbėdamas apie džiaugsmą, neva nepagalvojo apie slegiančius vargus, kurių iškils, prašovė pro šalį savo pažadais… Apie žemėje kylančius ir kilsiančius vargus bei trūkumus jis gerai žinojo. Juos net nurodė. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“, – kalbėjo jis mokiniams per Paskutinę vakarienę (Jn 16, 33). Bet kaip tik tada, per tą vakarienę, tiek daug kalbėjo ir apie jų laukiantį, jausimą džiaugsmą. Kadangi Kristus ir neklysta, ir pažadais tuščiai nesisvaido, aiškinimas, kad džiaugtis neleidžia ant sprando užsikorę vargai ir trūkumai, pasirodo nedaug ko vertas. Tiesa, tie vargai ir trūkumai nepaneigiami ir nemaži. Bet ne jie kliudo džiaugtis, o į juos nukreipti mūsų dėmesio prožektoriai, ir taip spiginantys, kad tiesiog nebematome savo turimų didelių gėrybių, kurios tikrai džiugina.

Per Paskutinę vakarienę Kristus kaip brangų paveldą tartum testamentu mums paliko dvi dideles gėrybes – džiaugsmą ir ramybę: „Aš tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas“ (Jn 15, 11); „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Čia neblogai tinka varpo įvaizdis. Gaudžiančio varpo garsas mums gerai pažįstamas. Jis dviejų taktų: bim–bam, bim–bam. Tai kyla iš to, kad kankalas viduje daužia tai į vieną, tai į kitą varpo šoną. Taigi iš Viešpaties Kristaus lūpų tartum koks varpas gaudžia dvi mūsų paveldo gėrybės: džiaugsmas–ramybė, džiaugsmas–ramybė. Bet žinome, kas su varpų gaudimu atsitinka. Varpai skelbia ir kviečia, bet kai kurie žmonės į tą gaudimą nereaguoja: neina, kur kviečiama, nesiklauso, kas skelbiama. Ar ne taip matome atsitikus su daugybe dabartinių žmonių – šių dviejų gėrybių gaudimo požiūriu? Tai labai rimti dalykai.

Jau rimta, kad tuo kenkia patys sau ir pridaro bėdų kitiems. Bet tai ne viskas. Dar didesnė blogybė, kad netinkamai perteikiame Kristaus brangųjį paveldą, netikusiai vykdome jo testamentą. Ir tai dar ne viskas.

Mums turėtų iš gėdos raudonuoti veidas dar dėl vienos blogybės: kad esame pasidarę šlamštiškais krikščionybės ambasadoriais, nes ką apie ją skelbiame kaip džiaugsmo ir ramybės nešėją, savo pavyzdžiu vėl sugriauname – tuo džiaugsmu, ta ramybe nešvytėdami.

Čia pamąstėme tik apie vieną brangiojo paveldo dalį – džiaugsmą, palikdami ramybę aptarti kita proga. O apie džiaugsmą bene geriausiai tiks baigti vokiečių vyskupo Pauliaus Keplerio (Paul Keppler) žodžiais, kuriais jis baigia knygą „Daugiau džiaugsmo“: „Sėkmės kovai už džiaugsmą! Sielvarto, skurdo ir bėdų žemėje visada bus pakankamai. Žiūrėkime, kad joje būtų ir pakankamai džiaugsmo… Šimtai stengiasi apsunkinti savo ir kitų gyvenimą rūpesčiais ir vargais, nuodėme ir ydomis. Nukreipkime prieš juos tūkstančius, kurie diena iš dienos galvoja, kaip suteikti kitiems džiaugsmo. Pasaulis savo turguje perša tariamų džiaugsmų purslus. Mes neškime žmonijai tikrojo džiaugsmo maną. Mūsų gyvenimas dažnai bedžiaugsmis. Todėl juo labiau stenkimės praturtinti džiaugsmu kitus. Tuomet ir patys jo nestokosime.“