Vida URBONIENĖ

IMG_5305

Autorės nuotauka

 Din dan, din dan… skamba  Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčios  varpai. Angelė mikliai ima maldaknygę, savo pamėgtą rankinę ir skubiu žingsniu leidžiasi laiptais žemyn. Lauke pūsteli žvarbus vėjelis, nusipurto, bet niekis. Nepraeis nei dešimt minučių ji jau  vers bažnyčios duris ir mediniais laiptais kops pas vargonininkę ir ankstėliau susirinkusius bažnyčios choristus. Sugaus vargonai, tarp choristų balsų įsipins ir jos balsas. Ir taip kas sekmadienį. Nepavargsta, nepamiršta visus šešiasdešimt penkerius metus.
 – Viskas prasidėjo nuo gėlių barstymo. Buvau gal kokių šešerių, kai mamytė mus tris vaikus atsivedė į parapijos bažnyčioje vykstančius atlaidus. Pročkelė priėjusi paėmė už rankos ir kažką pašnibždomis mamytei pasakiusi mudvi su sesute nusivedė. Papuošė baltais veliumiukais, padavė po puokštelę gėlių ir pamokė kaip reiksią barstyti gėlių žiedus einant procesijoje. Širdelė daužėsi iš baimės, bet po atlaidų einant namo  mamytei pagyrus ta pati širdelė džiaugėsi, – atsuka laiką šiandien Angelė Paražinskienė.
Nuo gimtųjų Daujočių iki bažnyčios Skaistgiryje penki kilometrai. Nebuvo sekmadienio, kad mes vaikai liktume namie. Mamytė apsiliuobusi gyvulius, imdavo mus už rankos ir pėstute tuos penkis kilometrus eidavome. Bargavonių miško takeliais, klausydami medžių ošimo, paukščių trelių, elnių riaumojimo net nepajusdavome kaip pasiekdavome Liliškių kaimo palaukę, o nuo jos bažnyčia matėsi kuo puikiausiai.
 Tik ką buvo atšventusi penkioliktą gimtadienį, kai parapijos bažnyčioje vargonavęs Pranciškus Mačiulis pastebėjo Angelės stiprų balsą.
– Gana apačioje giesmes tūravoti, eikš, mergyte, pas mus choristus,- kaip šiandien mena vargonininko kvietimą.
Dabar Angelė sekmadienių laukte laukdavo, kada ji galės su penkiolika įvairaus amžiaus choristų giedoti bažnyčioje. Ne kiek trukus choristų gretas papildė ir Kojelovičių šeimos vaikai, daugėjo jaunimo, mena ilgametė choristė. Teko jai ir vienai keletą giesmių atlikti.
–Dabar giedame  lietuviškai, o seniau ir lotyniškai reikėjo.
Per šešiasdešimt penkerius metus Angelei teko giedoti prie šešių vargonininkų. Keitėsi ir kunigai. Choristų gretos iš pradžių plėtėsi, giedojo nemažas būrelis vyrų, o dabar jos tiek išretėjo, kad likome tie atkakliausieji. Vienus juodoji žemė priglaudė, kiti išsikėlė kitur gyventi arba sveikata pristabdė.
Augant trims savo atžaloms bažnyčios durys Angelei neužsivėrė. Neužsivėrė jos ir sovietmečiu, nors kliuvinių vis pasitaikydavo. „Ką darysi buvo tokie laikai“,- nepyksta choristė. Susigraudinusi sako, esanti ne teisėja, tegul teisia ten Auščiausias.
 Prieš dvidešimt penkerius metus liko našlė, atsikėlė gyventi į Skaistgirį. Tuomet  vaikai Virginijus, Saulius ir Vilija buvo išskleidę sparnus iš tėvų namų, darbinė veikla irgi buvo baigta, liko tik širdžiai maloniausia veikla. O jos kiekvienas iš mūsų jau sveikai galim pavydėti. Siuva, mezga, kepa tortus, pyragus, bandeles, dainuoja folkloro kolektyve, per dvidešimt vaidmenų sukurtų vaidinant Skaistgirio mėgėjų teatre, gieda bažnyčios chore, buria Gyvojo Rožinio kalbėtojus, Kiekvieną Gavėnią atveria savo namų duris parapijos tikintiesiems kartu giedoti kalnus, pinti giesmių pynę. Jauniausias sūnus apglėbęs mamą peržengusią aštuoniasdešimtąjį jubiliejų sakė:
– Štai čia yra moters idealas. Niekada jos nematėme piktos, pavargusios, nespėjančios. Visada ji mus mokė tikėjimo paslapčių. Neprisimenu Kūčių, kad nebūtume susėdę kartu ir nelaužę Plotkelės. Jai visiškai nesvarbu buvo laikmetis, ką žmonės pamanys ar pasakys. Svarbiausia jai buvo pagarba žmogui ir tikėjimo tiesos.