Sausio 26 d. šiauliečius į Chaimo Frenkelio vilą sukvietė nauja, 2015 m. išleista knyga apie Lietuvoje daugeliui gerai žinomą ir didžiai gerbiamą kunigą – monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.

Į 17 val. prasidėjusį knygos pristatymą atvyko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Šiaulių vyskupijos kurijos kancleris Evaldas Alūza, jėzuitų Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius t. Stasys Kazėnas SJ, prigužėjo pilna salė susidomėjusiųjų.

Renginį bei knygos autorę pristatė Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė. Pavaduotoja pasidžiaugė, kad Popiežiaus paskelbtais Gailestingumo metais kalendorinius metus „Aušros“ muziejus simboliškai pradeda renginiu, skirtu iškilios asmenybės – dvasininko gyvenimo apžvalgai.

Iš Vilniaus atvykusi žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė prisipažino turinti šiokių tokių sentimentų Šiauliams: Buvo pakrikštyta Pašvitynio (Pakruojo r., Šiaulių vyskupija) bažnyčioje. Važiuodama link Šiaulių kiekvieną kartą džiaugiasi pamačiusi baltą Katedros bokštą.

Pristatydama savo knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“, sakė, jog joje – kunigo tikėjimo bei tarnystės žmonėms kelias. Kelias, kurį autorė turėjo galimybę stebėti.

Su kunigu Kazimieru būsimoji žurnalistė susipažino atvykusi studijuoti į Vilnių, bendravimas tęsėsi iki pat monsinjoro mirties.

Vienas skaudžiausių laikotarpių monsinjoro gyvenime – tremtis. Autorė ją palygino su dabartiniu gyvenimu Lietuvoje: „Lietuva gyvena taip gerai, kaip niekada istorijoje, ir dejuoja. O palyginus su Sibiro laikotarpiu <…> dejonėmis veja Dievą į medį“. Tuo tarpu monsinjoras, nepaisant, kaip autorė įvardijo, „baisaus gyvenimo“ tremtyje, sakydavo, jog lageryje, kur siuntė intelektualus, kultūros žmones, susirado geriausius draugus: „tokios puikios kompanijos Lietuvoje nesu turėjęs“. Tai turėtų mus įkvėpti džiaugtis mažais dalykais, – sakė Ramunė Sakalauskaitė.

Kun. Stasys Kazėnas dalijosi, jog su mons. Kazimieru Vasiliausku teko susitikti, prasilenkti Kanadoje. Krito į akis, jog tai buvo labai paprastas žmogus, turintis savyje ramybės, kuri paliesdavo visus šalia esančius. „Jis vesdavo“, – sakė kun. Stasys.

Daugelis, anot jėzuito, monsinjorą pažinojo netiesiogiai – iš sklindančių kalbų. Apie jį sklindo gandas, kad tai žmogus, kuris priims, supras, atlieps poreikius, padės. Jis mokėjo sutelkti dėmesį į atėjusį pas jį žmogų. Tai žmogus, kuris turėjo aiškų savo veiklos tikslą, sakydavo: „Aš tai darau dėl Lietuvos“. Žmogus, kuris prisiimdavo atsakomybes. Kuris paprastai mokėjo pasakyti gilius dalykus.

Šis monsinjoro Kazimiero Vasiliausko prisiminimas, sakė t. Stasys Kazėnas, yra prisiminimas ir to, ko mokė mus tėvai.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis teigė, kad monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas turėjo plačią mylinčią širdį.

Kunigas, kuris rūpestingai atlieka savo pareigas, yra antrasis Kristus, toks buvo monsinjoras. Iš jo asmenybės sklido tikroji Kristaus šviesa.

Kreipdamasis į autorę ganytojas pasidžiaugė, kad knygoje sudėtos mintys padės dar geriau susipažinti su monsinjoro asmenybe, gyvenimu, tikėjimo kelione.

Išlikusios glaudžios monsinjoro sąsajos su Šiauliais. Čia tebegyvenanti jo dukterėčia, krikšto dukra Silva su švelnumu ir psigėrėjimu prisiminė tėvo brolį, kurio, būdami vaikai, nekantriai laukdavo atvažiuojančio į svečius. Jo artumoje aprimdavo ir pačios smarkiausios vaikiškos rietenos, į namus kartu su dėde kunigu įžengdavo susitaikymas ir ramybė.

Mielai savo prisiminimais pasidalijo tam tikrą gyvenimo atkarpą šalia Kazimiero Vasiliausko buvę žmonės. Iš Kateliškių (Biržų raj.) kilusi artimiausia Vasiliauskų kaimynė ekspresyviai pasakojo apie Kaziuku vadinto jaunuolio įšventinimo į kunigus šventę. Kartu tremtyje buvęs Romualdas prisiminė, kaip monsinjoras žeminėje aukodavo šv. Mišias.

Apibendrindama Virginija Šiukščienė išsakė įsitikinimą, kad R. Sakalauskaitės knygą apie mons. Kazimierą Vasiliauską pristatantis renginys buvo pamoka, kuria reikia naudotis. Pristatymą Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis baigė palaiminimu, po kurio prie autorės nusidriekė ilga autografų laukiančiųjų eilė.

Daugiau nuotraukų…

Kelios ištraukos iš R. Sakalauskaitės knygos „“Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“

Tėvo stiprumu stebėjęsi kaimynai tvirtino, kad toks ir meškai gali nasrus pražiodyti. Grįždamas iš girios, trims atžaloms parnešdavo zuikio pyrago, laputės duonelės, išsaugotos nuo medkirčio pietų. Kai pavargdavo kelyje, žvelgdavo į dangų. Rugpjūčio naktimis, užvertęs galvą, kartu su tėvu į krintančių žvaigždžių spiečius mėgo žiūrėti ir mažasis Kaziukas. Žvaigždės viliojo savo grožiu, dieviškomis paslaptimis. Žvelgiant į dangų, vadinamą Dievo sostu, vaikui darydavosi baugu tos didybės, begalybės, kurios suvokti negalėjo, tačiau jautė, kad yra kažkas, traukiantis žvilgsnį ir širdį, tai, ko niekada nepasieks.

<…>

Kunigo šventimai įvyko tų pačių metų birželio 16 d. Vilniuje. Į juos trys diakonai naktį atidardėjo sunkvežimio kėbule. Kiti dešimt kurso klierikų liko Kaune, juos įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vieši kunigų šventimai jau buvo uždrausti.

Anksti, kai Vilnius tebemiegojo, valgykloje prie Šv. Mykolo bažnyčios iškilmių liudytojai suvalgė paprastus pusryčius ir iškeliavo į arkikatedrą.

Ceremonija buvo kukli. Žmonių beveik nebuvo, giesmių – taip pat, į kunigų luomą ėjo tarsi slapta, vogčiomis, juos guodė tik pačių tikėjimas ir laiminanti arkivyskupo ranka.

<…>

Visgi gražiausia K. Vasiliausko jaunystės šventė buvo 1946 m. liepos 7 d. primicijos, kai prie Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altoriaus aukojo pirmąsias šv. Mišias. Buvo graži ir šilta vasaros diena. Žaliavo pievos, laukuose lingavo javai.

<…>

K. Vasiliauskas sugebėjo visur „rasti tyrų, mąstančių, mylinčių, neramių, ieškančių, kovojančių, nepalūžtančių, besiaukojančių“ bendrakeleivių, kuriuos „gerbė ir mylėjo, buvo dėkingas, kad neleido sustoti, suklupti, susipurvinti, o liepė vis su besišypsančiomis akimis, kartais neliečiant žemės kojomis, žygiuoti vergijos takais žvelgiant į amžinuosius ir tyruosius žvaigždynus“.

Tai, kad lageryje laukė „jaunatviško idealizmo švyturiai“ ir poezijos išsiilgę žmonės, K. Vasiliauską nuteikdavo teigiamai. „Laimė yra labai reliatyvus dalykas, vieną kartą tas pats įvykis atrodo skausmingas, kitą – gražiai, – likimo broliams primindavo K. Vasiliauskas. – Poetas B. Brazdžionis sakė: kas laisvas, tas ir kalėjime laisvas bus“.

<…>

Be tikėjimo, knygų ir tarpusavio palaikymo, Intos kalinius gelbėjo geranoriškumas. Niekas iš kalinių neketino sugrįžęs į tėvynę „atkeršyti savo neprieteliams“… Nuo keršto ir neapykantos „saugojo krikščioniška moralė ir supratimas, kad pokario metų kruvinoje dramoje ne jie yra nelaimingiausi, o genocido vykdytojai, permirkę nekaltų žmonių ašaromis ir krauju“.

<…>

Iki gyvenimo pabaigos K. Vasiliauskas jautėsi esąs atsakingas už vagis, žmogžudžius, „mergaites, prekiaujančias savo kūnu“. Mėgo cituoti vokiečių pedagogą ir rašytoją Frydrichą Wilhelmą Forsterį, XX a. pradžioje rašiusį: „Edamas gatve ir sutikęs vedamą kalinių  būrį, visuomet nusiimu kepurę ir jiems nusilenkiu. Man atrodo, kad daug kas blogo jiems atsitiko per mūsų kaltę. Mes nesugebėjome budėti žmogaus sargyboje nuo pat pirmųjų jo metų“. Tai tapo kunigo gyvenimo credo.

<…>

Knygoje taip pat spausdinami monsinjorą pažinojusių kunigų atsiminimai: Vaclovo Aliulio, vysk. Jono Borutos SJ, Antano Dilio, Ričardo Doveikos, Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Tadeušo Matulianeco, Gintaro Petronio, vysk. Juozo Tunaičio.