IMG_5650

PAŽINKIME MEILĘ

 Brangūs ir mieli kunigai, vienuoliai, vienuolės, visi geros valios žmonės!

Nuoširdžiausiai sveikinu visus, sulaukusius Kristaus Gimimo – didžiosios Meilės paslapties įsikūnijimo. Išganytojas palieka dangų ir ateina pas mus, trokšdamas visiems parodyti kelią į dangaus Tėvynę. Jis ateina į žemę silpnučiu kūdikiu, kad mes Jo nebijotume, bet mylėtume. Pamilti Dievą galime tik tuomet, kai Jį pažįstame, o pažinti Jį galime tik tada, kai pažįstame žmogų.

Gimęs žmogus auga, formuojasi, tai trunka visą gyvenimą, kuris ir skirtas tam, kad jis taptų tikru žmogiškumo šedevru. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Lenkų rašytojas Stanislawas Lecas sako: „Tai, kad žmogus mirė, dar nereiškia, kad jis gyveno“. Stenkimės gyventi visavertį gyvenimą, nes Kristus ateina pas mus – „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10b). Kai žmogus praranda arba iš jo atimama Dievo patirtis, jis suluošinamas. Evangelijos palyginimo sūnus palaidūnas yra visų laikų žmogaus simbolis. Paklydėlis, atsiskyręs nuo Tėvo, sūnus susimąstė (Lk 15, 17), aiškiai suvokė, kad tapo svetimas Dievui ir sau, ir jis grįžo į save, į savo Tėvo namus.

Mumyse glūdi gyvenimo ir amžinosios Meilės troškimas, ir jo niekada neįstengs numalšinti jokia būtybė, jokie pasaulio daiktai. Šventasis Augustinas buvo teisus, sakydamas: „Nerami mano širdis, Viešpatie, kol neatilsės Tavyje“. Teko pažinti, o vėliau palydėti į Tėvo namus šeimos motiną, kuri sunkios ligos patale troško kasdien priimti Jėzų Šventoje Komunijoje ir iš šio pasaulio iškeliavo kupina ramybės bei pasitikėjimo.

Matome, jog žmonės, gyvendami be Dievo, patiria aibes problemų ir nesupranta, kad tik Dievas mums gali padėti jas išspręsti. Kuo daugiau Dievo ir Jo Meilės įsileidžiame į savo širdį ir gyvenimą, tuo labiau mumyse atsispindi Dievo paveikslas ir panašumas. Nepamirškime apaštalo Pauliaus žodžių: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Pats Jėzus dar giliau šią tiesą parodė samarietei prie šulinio: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Atsigaivinę šiuo vandeniu, atsigręžkime į žmogų ir neteiskime jo. Šventoji Motina Teresė iš Kalkutos sako: „Pamėginkite neteisti kito žmogaus. Jeigu teisiate kitus – nemylite“. Žmogus tėra žmogus – tai suprantame visi. Bet stebėtina ir dieviška yra tai, kaip Kristaus malonė ir Meilė perkeičia žmogų, kaip jame sušvinta Dievo paveikslas ir panašumas.

Visa Evangelija yra persunkta Meile žmogui. Išganytojas mums primena: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Jeigu Kristus taip mus myli, ar ne laikas ir mums su mylinčia širdimi atsigręžti į kiekvieną žmogų ir elgtis taip, kaip esame kviečiami: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40b). Žvelkime į žmogų laiminančiu žvilgsniu ir tuomet būsime tikri, kad pažinsime Dievą, jo niekada neprarasime, bet patirsime tikrąją laimę ir ramybę.

Gimęs kūdikėlis Jėzus telaimina mus visus ir tepripildo mūsų širdis Ramybės ir Meilės.

Šiaulių vyskupas

Eugenijus Bartulis