Kovo 7 d. 18 val. Šiaulių Pastoracinio centro knygyne svetainėje „Prie katedros“ rinktasi į susitikimą su seimo nariu, rašytoju, publicistu Egidijumi Vareikiu. Susitikime taip pat dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Šiaulių miesto tarybos narys Aurimas Nausėda. Pagrindinė vakaro mintis: „Turim visko, bet trūksta meilės“.
Jaukioje kamerinėje svetainės aplinkoje, prie arbatos puodelių, iškart įsivyravo bičiuliška pokalbio nuotaika. Svečią pristatė knygyno-svetainės vedėja Izolda Skruibytė.
Pokalbio pradžioje Egidijus Vareikis trumpai, pašmaikštaudamas pristatė savo kūrybą bei biografiją. Pasirodo, seimo narys, be publicistikos, rašo ir poeziją, tačiau tik šiais (2014) metais išleista nedidelė 23 puslapių knygelė „Mano meilės laiškai“, dedikuota žmonai Rozvitai. Ir atsirado ši knygelė neįprastai, kaip pats autorius sako, „netyčia“, šiųmetės knygų mugės metu. Mat knygų mugė vyksta per žmonos gimtadienį.
Paties Egidijaus atsiradimas šiame pasaulyje taip pat – atsitiktinumo dėka. Mat tėvelis ruošėsi tapti kunigu, studijavo seminarijoje. Tame pačiame kurse, kaip ir kun. Alfonsas Svarinskas. Okupacijos metais uždarius seminariją kun. A. Svarinskas rinkosi pogrindį, tuo tarpu E. Vareikio tėvas – šeimos gyvenimą. Šio tolimo pasirinkimo dėka ir įvyko šis susitikimas su seimo nariu, rašytoju, publicistu, poetu.
Pirmoji E. Vareikio profesija – biochemikas. Prasidėjus sąjūdžiui ji atrodė nebereikšminga. Įgyta antroji specialybė – ginklų kontrolė. Pokalbio metu seimo nario kalba vis pakrypdavo į karo logiką, strategijas, ginklavimąsi ir pagrindines priežastis. Šiuo metu, anot seimo nario, veiksminga atgrasymo strategija. „Būdama širše Lietuva turi galimybę atgrasinti lokį“.
Vėliau įgyta diplomato specialybė. Svečias pasakojo apie keliones po visą pasaulį, domėjimąsi politika bei visuomeniniais reiškiniais. „Kai skaitydavau paskaitas studentams apie saugumą, klausdavau, kodėl pasakose princesė išteka už trečio brolio kvailio“, – pasakojo seimo narys. Pasirodo, atsakymas ne toks ir sudėtingas: Du vyresnieji broliai savo gyvenime remiasi jėga, protu ar pinigais. O trečiasis, kvailasis, remiasi meile. Jis daro tai, kas neracionalu ir visai nereikalinga(pavyzdžiui, įkelia iškritusį paukštelį iš lizdo). Bet būtent trečiasis laimi. „Todėl siūlydavau studentams investuoti į meilę“.
Viena iš Egidijus Vareikio prieš 12 m. parašytoje knygoje gvildenamų temų – dinozaurėjanti Europa. Vytautas didysis buvo DIDYSIS, tačiau netapo karaliumi. Mat karūnos skyrimas priklausė nuo popiežiaus. Šiandien mes visi sumetame popierėlius į dėžutę ir taip išrenkam valdžią. Anksčiau popiežius aiškino tvarką, dabar Išrinkta valdžia bando sufleruoti vyskupams, kaip jie turėtų elgtis. Šie kardinalūs pokyčiai įvyko Apšvietos laikotarpiu. Buvo „aš tikiu“, tapo „aš žinau“. Žinios pasidarė svarbiau nei tikėjimas. Šiandien, postmodernas, todėl vietoj „aš tikiu“ ar „aš žinau“ atsirado „man atrodo, kad“. Ir šiandieninis mokslas tuo remiasi – nuomonių įvairove, kurių dauguma – klaidingos.
Pokalbio metu svarstyta ir ko lietuviams reikia iki pilnos laimės? Sakoma – vytis ir pralenkti kitus. Politikas kėlė klausimą: ar pralenkę būsim laimingi? Kuo turime pralenkti? Šiuo metu pasaulyje pirmaujame krepšiniu ir plačiajuosčio interneto greičiu. Ar tai daro mus laimingus? Pašnekovas prisiminė, kaip pirmaisiais Nepriklausomybės metais, važinėdamas, girdėjo, jog Lietuva vadinama pasaulio sąžine. dabar to jau negalima pasakyti. „Patys sau pasakėme, kad politikoj meilės nėra“. Tačiau, jei prieš 25 metus mums pavyko būti pasaulio sąžine, kodėl negalėtume būti dabar? Atsakymai, kurių politikas sulaukia į šį klausimą yra: „kažin ar aš to noriu, geriau duok man pinigų“, „Aš galėčiau būti sąžiningas, bet mano kaimynas nesąžiningas, todėl man neapsimoka“. „Politikoje būna taip: norėtume, kad būtų gerai, bet netikime, kad visuomenė yra gera“.
Rašytojo kalbą įvairino taiklūs humoristiniai pasakymai, provokuojantys klausimai. Vienas iš jų: „kodėl esame lietuviai?“ Anot E. Vareikio, tik todėl, kad XIX a. II pusėje, kai buvo spaudos draudimas, kaimo moterys mokė rašto. Ir nebuvo jokio finansavimo. Lietuviais tapom todėl, kad investavome į kultūrą. Šiandien kultūrą sutapatinome su pramoga.
„Turim visko, bet trūksta meilės“, – sakė seimo narys, rašytojas, publicistas, poetas Egidijus Vareikis.
Pokalbį sekė atsakymai į klausimus, poezijos skaitymas, autografų dalinimas. Pastarųjų, beje, buvo mažiausiai, nes svečias atsivežė tik tris poezijos knygeles, kurias čia pat ir išdalino su pažadu, kad bus pakartotas, tikėtina, gausesnis knygelės leidimas.
mano meilės laiškai
pilni klaidų
tuštybės
sąžinės priekaištų
ašarų
priesaikos nuolaužų
braižančių veidus
aplink akis
mano meilės laiškai
rašyti rytais
pamiršus fantazijų erzelį
fleitas ir smuikus
kūnų
veidų
širdžių
sudėtų į bemieges naktis
mano meilės laiškai
dega lėtai
dingsta liepsnoj
naivios viltys
ir praradimai
vilionės ir abejonės
mano meilės laiškai
neišsiųsti
pamiršti
į gražias dėžutes nesudėti
tiesiog numesti
/Egidijus Vareikis/