Kad lietuva neisšsivaikščiotų - plakatas A3 naujas (1)-page-001Rugpjūčio 22 d. 11:15 val.

Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro salėje

Žodžio ir muzikos vakaras

„Kad Lietuva neišsivaikščiotų“

Poeto, kunigo Ričardo Mikutavičiaus poezijos ir muzikos vakaras

Programą atliks:

Aktorė, diktorė DALIA STONYTĖ

Profesorius VALENTINAS GELGOTAS,

fleita M. K. Čiurlionio pianistų konkurso laureatė ŽIVILĖ KARKAUSKAITĖ,

fortepijonas Kompozitorius, profesorius MINDAUGAS URBAITIS

SKAMBĖS KOMPOZITORIŲ MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO, ALEKSANDRO KAČANAUSKO, JERONIMO KAČINSKO, JUOZO PAKALNIO, VIDMANTO BARTULIO IR MINDAUGO URBAIČIO KŪRINIAI

Poeto, kunigo Ričardo Mikutavičiaus pirmoji poezijos knyga „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ išleista 1989 metų gegužės mėnesį Čikagoje. Ištrauka iš Kazio Bradūno anotacijos šiai knygai. „Skaitytojui pateikiama Ričardo Mikutavičiaus poezija yra skirta Kristijonui Donelaičiui – jo gimimo 275-erių metų sukaktuvėms. Tai neįprastų eilėraščių knyga jos braižo ir visos struktūros prasme. Yra čia tik vienas ištisas kalbėjimas apie Donelaitį, apie jo būrus, apie lietuvių kalbos ir Lietuvos išlikimą, apie sunkias praeities problemas, kažkur susisiekiančias su dabartimi. Ir kaip balsu šnekėdamies nesakome, kur ten yra taškai, didžiosios raidės ar kokios antraštės, taip ir šitam poetiniam kalbėjime daug kur to nėra ir nereikia. Visa knygos struktūra yra kone koncertinio plano, žodinės variacijos, kur į pagrindinę Donelaitinę temą jungiasi jai artimos šalutinės, skambėdamos poetinėje partitūroje vienu ir nedalomu įspūdžiu.“ Ištrauka iš Marcelijaus Martinaičio anotacijos poeto kunigo Ričardo Mikutavičiaus poezijos knygai „Poterių upė“ (1990). „Neskubu šios knygos apšaukti nepaprastu įvykiu, bet pavadinti dvasinga – galiu ir noriu. Tikri, iš širdies plaukiantys žodžiai visada yra geri. Dvasingi žmonės tai žino. Ši knyga yra tylių ir gilių meditacijų vaisius, jos minčių tekėjimas, pasikartojimai, net ritminė monotonija artima maldai, rožančiaus kalbėjimui, todėl labai tiksliai pavadinta – „Poterių upė“. Toks išraiškos būdas, labai vykusiai naudojamas, beje, retai sutinkamas ir poetų kunigų kūryboje, tarsi pats savaime yra dvasingas – kaip vargonų gaudimas ar giedojimas be žodžių. Kaip neskuba amžinybė, taip neskuba ir poeto žodis, panardintas intonacinėje tėkmėje, atplaukiančioje iš amžių, iš Rytų, iš psalmių, iš senos lietuvės dainos… Knygoje išsiskleidžia dvasios patirtis, kurią suteikia tikėjimas. Netikintiems nesakau, kad būtinai – Dievu, o tikintiems, kad – ne Dievu. Visa tikra ir didi kūryba kyla tik iš tikėjimo. Aš nežinau, kas tai yra, aš nematau ir negirdžiu, bet jaučiu. Nors ne vienaip vadiname, bet į ten sueina visi – prisipažinti, daryti atgailą, išpažinti… Mikutavičiaus lyrikos knyga padės mums iš naujo prisiminti, ką davė ir ką dar gali tikėjimas duoti dvasiai, dorovei, artimo meilei, kai jis tampa kūryba, sutelkiančia jėga. Ta prasme lietuvių poezijos patirtis yra fenomenali: beveik visa jos klasika sukurta kunigų, ne tiek atpasakojanti tikėjimo tiesas, kiek pasinerianti didžiojoje Visumoje, kuri vieniems yra Dievas, kitiems – nepažintoji Valia, dar kitiems – Gyvenimas. Jie suvokė didžiąsias galias: Visatą, gamtą, gyvybę ir mirtį, tėvynę, kas atitiko ir didžiai pranoko tikėjimo praktiką. Jų tikėjimas yra stiprus gamtos ir kultūros išgyvenimas, kūrybos aktas, ką mums primena dievdirbių menas, mūsų lyrika, Švenčiausios Mergelės Marijos garbinimo apeigos lietuvių kaimuose. Tai susiliejo su etnine kultūra, tapo giliai vidiniu kultūros, dorovės ir sąžinės aktu. Į šią tradiciją noriu įstatyti ir Mikutavičiaus lyriką, kuri yra nepanaši, bet atpažįstama. Tai visų pirma – gamtos suvokimas, buvęs toks svarbus Donelaičiui, Baranauskui, Maironiui, artimas šventumui, dieviškumui. „Poterių upėje“ gamta yra ne grožėtis, ne laiką joje leisti, o jaučiama kaip begalinis vyksmas, tęstinumas, didieji ženklai, stebuklas ir to stebuklo įrodymas, kam žmogus yra arba turi būti didžiai atsakingas: viršydamas savo įgaliojimus, jis priartina pasaulio pabaigą, kurios vardas jau žinomas – ekologinė. Pavojaus akivaizdoje ši knyga mums sako meilės žodžius ir sako tada, kai veikti sunku arba beveik neįmanoma. Bet yra įmanoma, kai pasakoma!“