Spalio 15d. Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko Ugdymo dvasingumo sampratos aptarimas, kurį iniciavo prof. J. Kievišas. Renginyje išsakytos mintys artimai siejosi su prof. J.Kievišo parengtomis kolektyvinėmis monografijomis – Dvasingumas žmogaus pasaulyje, 2009; Ugdymo dvasingumas, 2012; Ugdymo dvasingumo kontekstas, 2014. Renginį moderavo prof. habil. dr. V.Rimkus ir dr. I.Ratnikaitė.

Renginio dalyvius bei organizatorių pasveikino Šiaulių vyskupijos kurijos kancleris Evaldas Alūza, Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Judita Šakočiuvienė. Apie ugdymo dvasingumo veiklas kalbėjo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ingrida Venciuvienė, Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus atstovė V. Jurešienė. Ugdymo dvasingumo tematika savo mintis išsakė prof. J.Kievišas, prof. D. Klumbytė, doc. dr. J.Vaitkevičius, doc. dr. Z. Rinkevičius, dr. I. Ratnikaitė, Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus atstovė L.Varkalienė ir kt.

Renginyje buvo aptartos įvairios problemos susijusios su dvasingumu, ugdymo dvasingumo samprata, žmonių tarpusavio santykiais, šiandieninėmis aktualijomis, šiandieniniu ugdymo kontekstu ir naujomis strategijomis ugdyme. Aptariamas problemas diskusijos iniciatorius J. Kievišas siejo su popiežiaus Pranciškaus naujausioje enciklikoje LAUDATO SI‘ (2015m.) išdėstytu požiūriu, kuris atspindi dvasingumo gaires pateikiamas evangelijoje, kylančias iš krikščioniško tikėjimo įsitikinimų ir turinčias padarinių žmonių mąstysenai, jausenai, gyvensenai. Šias sąsajas su encikliką galima įžvelgti ir kitų pranešėjų išsakytose mintyse.

Išskirtinis dėmesys renginyje buvo skirimas dvasingumo sampratos aptarimui ir jos išgryninimui aptariant visuomenėje egzistuojančią stereotipinę sampratą, kuomet dvasingumas siejamas išskirtinai su religija ir monografijose bei pasisakiusiųjų mintyse dvasingumui priskirimas reikšmes.

Savo pasisakyme Šiaulių vyskupijos kurijos kancleris Evaldas Alūza kėlė klausimą – kas yra dvasingumas – pabrėždamas, kad dvasingumo sąvoka daug platesnės apimties, nei jos tapatinimas tik su religine, tikėjimo, bažnyčios sfera. Dvasingumą siejo su pilietiškumo samprata, su gairėmis sprendžiant nepagarbos bei patyčių klausimus. Kancleris kvietė dvasingumą laikyti ne tik tikybos mokytojų ir pamokų dalyku, kuomet apsiribojama Kalėdų vakaro surengimu dalyvaujant tikybos mokytojams, bet įtraukti visą bendruomenę.

ŠU edukologijos fakulteto dekanė Erika Maziliauskienė taip pat kalbėjo apie visuomenėje egzistuojančią stereotipizuotą dvasingumo sampratą, kuri dažnai išskirtinai siejama su religiniais „dalykais“. Kvietė atsiriboti nuo stereotipinės dvasingumo sampratos ir dvasingumą sieti su kitu, šiuolaikiškesniu kontekstu, inovacijomis, pozityvumu bei optimizmu. „Aš manau, kad dvasingumas yra tam tikra labai ryški vertybinė nuostata“, teigė dekanė. Būtent toks dvasingumas, sprendžiantis  pačius įvairiausius klausimus, siejamas su viskuo ką žmogus bedarytų, visomis sritimis, anot I Ratnikaitės, išreikštas monografijų straipsniuose. Pranešėja teigė: „Jei pripažįstame, kad Dievas yra, tuomet yra religija, tuomet viską ką žmogus bedarytų, visos sritys apie kurias kalba dvasingumas  – ir meno sritis ir žmonių tarpusavio santykiai ir ta pati religija ir tos religijos raiška yra Dievo veikimas mumyse ir pasaulyje“.

Plačiau dvasingumo sampratą, remdamasis monografijose išplėtotomis reikšmėmis, aptarė prof. Jonas Kievišas. Profesorius teigė, jog dvasingumas – žmogaus vidinio pasaulio išraiška, kuri konkretinama aplinkos reiškinių (kalbos, elgesio, veikimo, darbų) prasmėmis. Tai kildinama iš krikščioniškos sampratos, nes žmogus kaip dvasinė būtybė skleidžia savo prigimtį ir ją materializuoja, įtvirtina šitais tikrovės reiškiniais. Įgaudamos visuotinį pripažinimą tos prasmės įsitvirtina kultūroje ir egzistuoja kaip įprasminta žmogaus (socialinė) aplinka – susidaro aplinkos dvasingumas. Iš to kyla ugdymo (savitos aplinkos) prasmingumas ir ugdymo dvasingumo samprata. Profesorius teigė, kad norint suvokti dvasingumą kaip gyvenimo reiškinį monografijose buvo pabandyta išskaidyti dvasingą aplinką į tris sritis: į visuotinį dvasingumą (žmogaus pasaulio dvasingumas, ugdymo dvasingumas,  ugdymo konteksto dvasingumas), į dvasingumo erdvę (gyvenamoji aplinka, institucijos,  studijų procesas) bei dvasingumo sklaidą (kultūra, veiklos prasmė, vertybės).

Dvasingumo sampratos pristatymas pranešėjų pasisakymuose artimas popiežiaus enciklikoje įžvelgiamiems dvasingumo aspektams. Enciklikoje teigiama: „dvasingumas nėra atsietas nuo kūno, nuo gamtos, nuo pasaulio tikrovės, bet veikiau gyvuoja su tuo ir tame, bendrystėje su viskuo, kas supa“. Dvasingumas enciklikoje atsiskleidžia viskame kas supa žmogų: tarpasmeniniuose santykiuose, žmonių požiūryje, įsitikinimuose, nuostatose, vertybių praktikavime, veikloje, darbuose, gyvenime. Dvasingumas siejamas su visapusišku žmoniškuoju vystymus, pagarbiu santykiu su visa kūrinija, rūpinimusi vieni kitais, atjauta, kiekvienos pilietinės visuomenės pagrindą sudarančiu atsakomybės už kitus žmones jausmu.

Enciklikoje išryškintas mintis, jog dvasingumas įprasminamas darbuose, veikoje, kūryboje, gyvenime (mastyme, elgesyje), plėtojo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ingrida Venciuvienė bei Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus atstovės V.Jurešienė. Pranešėjos kalbėjo apie Šiaulių rajone vykstančius didelius auklėjimo, švietimo, dvasingumo procesus (apie dvasingumą veikloje).

I. Venckuvienė teigė: „Dvasingumas nebūtinai religija, nebūtinai tikėjimas. Dvasingumas tai mūsų kasdienybė, tai mūsų darbai, tai mūsų siekiai, mūsų tikėjimas ir mūsų laukimas. Jis kalboje, kultūroje, šveitime ir kur tik nori. Kiekviename darbe kurį tu darai su meile darbu, su tikėjimu, viltimi ir stengiesi tai daryti gerai“. Pranešėja aptarė Šiaulių rajono savivaldybės gražius darbus keliant visuomenės dvasingumo problemas. Tai ne tik kasdieniniai darbai, bet ir jų prasmės vertinimas, pasiekimų apmąstymai ir tam skirti renginiai, kaip antai organizuotos konferencijos dvasingumo tema, kuriose dalyvavo ir pranešimus skaitė Vatikano apaštalinis nuncijus, teologijos mokslų daktaras archivyskupas monsinjoras Luigi Bonazzi, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, LR seimo narė Rima Baškienė, svečiai iš Austrijos, Lenkijos, Slovakijos ir kt., mokslininkai iš Lietuvos universitetų ir kolegijų, organizuoti konferencijoje dalyvavusių mokslininkų ir dvasininkų susitikimai mokyklose, vyko monografijų idėjų populiarinimas miestui, visuomenei. Renginyje buvo pasidalinta reportažu iš konferencijos vykusios Kuršėnuose „Dvasingumo sklaida ugdymo realybėje“, kuriose buvo išsakytos mintys apie žmogaus dvasingumą, skirtas dėmesys šiandienos gyvenimo sąlygomis dvasingumo raidos procesams.

Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus atstovė V.Jurešienė aptarė dvasingumo konferencijos idėjos sklaidą, pasiruošimo konferencijai etapus, bei idėjos organizuoti konferenciją dvasingumo tematika įgyvendinimą Šiaulių rajone.

Popiežiaus enciklikoje pabrėžiama žmogaus veiklos įprasminimas darbais ir veikimu susijusiu su tuo, kas egzistuoja, keitimu, remiamasi Pranciškaus Asyžiečio, Šventosios Teresės Lizjietės palaimintojo Šarlio de Fuko bei jo mokinių gyvenimų pavyzdžiais.

Apie žmogaus veiklos įprasminimą darbais, dvasingumą žmogaus gyvenimo kelyje, žmogų kaip centrą dvasingumo ugdyme, prisimenant išskirtines asmenybes kalbėjo Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus atstovė L.Varkalienė bei doc. Vladas Vaitkevičius. Apie žmogų, kurio vardu pavadinta Kuršėnų gimnazija, poetą, mokytoją, Stasį Anglickį, puoselėjusį tautos dvasingumą ir diegusį jį jaunajai kartai, dvasia ir darbais taurinusį Kuršėnų kraštą kalbėjo L.Varkalienė. Jos pranešimo tikslas buvo atskleisti prasmingo gyvenimo kontekstą sudėtingo laikotarpio situacijoje.

Doc. Vladas Vaitkevičius pristatė Danės Šlapkauskaitės gyvenimą, veiklas, gyvenimo principus, dvasingumo sklaidą veikla, darbais ir mintimis. „Mes savo dvasioje kilstelėjome gerokai aukštyn. Danė dirbo ne tik su studentais, ten skleidė šviesą, ji dirbo ir su bendruomene daugelį metų. Gyvybės saugos srityje buvo suorganizavusi apie 11 konferencijų, kurios ir dabar vyksta jai nesant“, teigė docentas. Buvo pristatytos D. Šlapkauskaitės išsakytos mintys, kaip antai: „Reikia išlikti geniečiams ir tikėti kitų gerumu“, „Vargas mums jei ką nors pasmerkiame“, „Dievas Kalba tyloje, jei žmogus klausosi Dievas kalba“, jos gyvenimo credo: “Oponentas tada nugalėtas, kai jis tampa draugu“. Pranešimo pabaigoje docentas pristatė savo paskutiniąją eilėraščių knygą „Išskridusios mintys“.

Pranešėjų pasisakymuose ryškus akcentas, kad žmogus kurdamas įprasmina savo darbus ir tos prasmės įgauna visuotinį pripažinimą, kitų pripažinimą, kuriasi tam tikra dvasinė aplinka.

Popiežiaus enciklikoje didelis dėmesys skiriamas trimis tarp savęs artimai susijusiems santykiams: santykiui su Dievu, santykiui su artimu ir santykiu su aplinka. Popiežius išsakė mintis, jog šiandieninio pasaulio daugelis esminių problemų ir neigiamų reiškinių, kyla būtent dėl šių trijų santykių praradimo arba susilpnėjimo, dėl socialinės bendrystės saitų nutraukimo.

Tarpasmeninių santykių, santykių su aplinka, dvasingumo reikšmės ir jo raiškos santykyje problematika buvo gvildenama renginyje. Prof. Danutė Klumbytė kalbėjo apie žmoniškąjį ir socialinį nuosmukį (atsispindintį šiuolaikinio gyvenimo neigiamose apraiškose), kurį lemia tarpasmeninių santykių krizė. Aptarė būtinybę plėtoti pagarbius abipusius santykius (tarp mokinių, tėvų ir mokytojų). Itin didelį dėmesį skirdama šeimos ir mokytojo vaidmeniui asmenybės ugdymui(si). Profesorė kvietė ugdytojus ir tėvus aptarti filmą „Sangailės vasara“ su vaikais, analizuojant santykių su tėvais kokybę.

Kalbėjo apie asmenybės vaidmenį ugdyme (kunigo, mokytojo, tėvų). Tenka pastebėti, kad popiežiaus enciklikoje kalbant apie įvairias edukacines aplinkas: mokyklą, šeimą, komunikavimo priemones,  ir kitą, teigiama, jog geras auklėjimas vaikystėje ir paauglystėje pasėja sėklų, galinčių turėti poveikį visą gyvenimą. Pabrėžiamas mokyklos vaidmuo, tačiau itin akcentuojama šeimos svarba, kaip visapusiško ugdymo vieta, kur skleidžiasi įvairūs, tarp savęs artimai susiję asmens brendimo aspektai, ugdomi pirmieji meilės ir rūpinimosi gyvybe įpročiai, kuriama pagarbos kitam, aplinkai kultūra.

Aptardama ugdytojų vaidmenį Prof. Danutė Klumbytė rėmėsi prieškarinių mokytojų pavyzdžiais, kuri diegė meilės tautai vertybes.

Kita plėtota pranešime tematika – pagarbaus santykio su aplinka (šiuo atveju savo šalimi) stoka, kuri reiškiasi materialinio gerbūvio siekimu užsienio šalyse, prisirišimo ir meilės savo šaliai stoka, kas savo ruožtu, išplaukia iš artimų tarpasmeninių santykių deficito. Popiežiaus enciklikoje teigiama (p.96) „Jei yra rimti, šilti žmogiški santykiai, jei susikuria bendruomenė, jei aplinkos apribojimai kiekvieno asmens viduje kompensuojami priklausymo bendrystės tinklui jausmo. Tada bet kurį vietovė nustoja būti pragaru ir tampa oraus gyvenimo aplinka“.

Pranešimą profesorė baigė raginimu, dvasingumo idėjas ne tik aptarti tarpusavyje, bet ieškoti adresato, kuriam būtų tai būtina, įdomu.

Apie ugdytojo vaidmenį bei apie abipusius ugdytojo ir ugdytinio santykius taip pat kalbėjo Klaipėdos universiteto atstovas doc. Dr. Rimkevičius.  Pristatydamas šio pasaulio realijas paremtas skubėjimu, noru pirmauti, kuo greičiau ir daugiau įsisavinti žinių, docentas kvietė peržvelgti ugdymo koncepciją – pereinat nuo orientacijos į žinias, įgūdžius, gebėjimus, prie dvasingumo sklaidos santykyje, pagarbiame santykyje su mokiniu, tėvais, visu kitu. ”Mokytojas, profesorius, kuriam rūpi tik žinių administravimas, balai, pažymiai, toks ugdymas susiduria su problemomis. Svarbu asmenybės dvasinis ugdymas”, teigė docentas, keldamas klausimą: koks turi būt rengiamas mokytojas – tik kaip žinių transliuotojas ar kaip ugdytojas. Žinios, anot docento, daug greičiau įsisavinamos, kai jos yra dvasingos, kai yra santykis, tuomet asmenybė patraukia. Toks mokytojas yra labai įtaigus, juo tiki, juo seka. Būtent tokius mokytojus docentas siūlė rengti. „Jei per dvasinę prizmę einame į dalyką, o dalyką sujungiame su šitais aukštais dalykais, tada turim visavertį aukštos prabos ugdytoją.  Dvasiniai ryšiai padeda įsisavinti dalyką“, teigė doc. Dr. Rimkevičius. Vėlgi, tenka pastebėti, kad docento išsakytos mintys turi sąsajų su popiežiaus enciklikoje išreikštomis mintimis. Popiežius kvietė sulėtinti žingsnį ir kitaip pažvelgti į tikrovę, kritikavo žmonijos vartotojiškumą, vartotojišką gyvenseną, akcentuodamas būtinybę orientuotis į bendrą gėrį ir darnų bei visapusišką žmoniškąjį vystimąsi, branginti kiekvieną asmenį, kiekvieną daiktą, ugdyti gebėjimą gyventi drauge ir puoselėti bendrystę, atsakomybę, rūpestį už kitus ir pasaulį, gerumą, sąžiningumą, siekti žengti meilės keliu.

Minčiai apie prioritetą santykių su mokytoju, o ne profesionaliai išdėstytoms žinioms pritarė ir prof. J. Kievišas. Teigdamas, jog poveikis ugdytiniui yra tiek, kiek asmenybė įžvelgs dėstyme prasmės. Svarbu ėjimas į ugdytinio pasaulį ir su juo kartu. Tuo būdu tiek ugdytojas, tiek ugdytinis abu bręsta kaip asmenybės

Profesorius J. Kievišas pratęsė Rinkevičiaus išsakytą mintį, aptardamas, dvasingumo ugdymo aspektu, sampratos pokyčius leidžiant monografijas. Kuomet buvo pereita nuo startinės pozicijos, kurioje vyravo samprata, kad sociokultūrinė aplinka yra žmogaus iš-/gyvenimo erdvė, o ugdymo siekis yra integracija į tą erdvę prie sampratos, kad sociokultūrinė aplinka yra asmenybės tapsmo erdvė, o ugdymo siekis yra asmenybės brandos procesas integruojantis į tą erdvę. Savo ruožtu pereinant nuo dvasingumo ugdymo – kuomet kalbėta apie dvasingumo ugdymą, poreikį, siekį ugdyti dvasingumą, iki apmąstymų, kad dvasinės būtybės sukuria dvasinę aplinką – iš to atsiranda ugdymo dvasingumas. Perėjimo nuo dalykų pažinimu grindžiamo ugdymo, kurio esmė perteikti žinias, lavinti įgūdžius, kompetencijas siekiant žmogų pritaikyti prie aplinkos iki dvasingumo (asmenybės) sklaida grindžiamo ugdymo, kurio esmė skatinti dvasingumo sklaidą ir asmenybės visavertišką brandą, kurio paskirtis – žmogų rengti įprasminti jo kuriamą aplinką.

Savo pranešime profesorius teigė, kad naujai permąstyta Ugdymo dvasingumo samprata yra ilgo ir kryptingo mokslinio darbo ir kolektyvinio tyrimo rezultatas. Profesorius kalbėjo apie veiklas keliant idėją. Pažymėjo, kad 1997 m. Šiaulių universitete išleista monografija „Vaiko muzikinė raiška“. 2007 m. Minsko Muzikos akademijoje išleista  monografija bei 2008 m. Ukrainoje išleistas jos pataisytas ir papildytas vertimas į ukrainiečių kalbą. Taip bandyta sudominti užsienio mokslininkus keliama idėja, išprovokuoti diskusijai. „Reikšminga, kad monografijos išleistos Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje – mūsų istorinio regiono valstybėse, kuriose dar ir šiandien išliko nemažai bendrų dvasingumo bruožų“, teigė profesorius.

Pateikė dvasingumo koncepcijos įgyvendinimo praktikoje pavyzdžių. Monografijos studijuojamos Vilniaus kunigų seminarijoje. Teigiama, kad klierikai ruošiasi būti ugdytojais, todėl svarbu pažinti visuomenę, kurioje jiems teks dirbti. Monografijose yra nepaprastai daug visuomenės gyvenimo aspektų. Monografijose keliamos idėjos sėkmingai taikomos Vilniaus vaikų darželyje „Medynėlis“. Monografijų idėjomis pagrįsta Vilniaus miesto Tuskulėnų gimnazijos samprata. Ji vadinasi „Asmenybės sklaidos meninio ugdymo kontekste samprata“ (mokyklai tokią gimnazijos sampratą ir statusą LR Švietimo ministerija patvirtino 2015 m.)

Dr. Inesė Ratnikaitė pristatė vyskupo indėlį į minėtas monografijas ir jų parengimą. Vyskupas Bartulis parašė įžanginius žodžius visoms 3 monografijoms, atkreipdamas dėmesį į dvasingumo sklaidą, į visuotinį, kultūroje įtvirtintą žmonijai bendrą dvasingumą, į žmogaus dvasingumo erdvę, kurioje jis gyvena ir kurią plečia, nuolat perkuria. Pranešime teigiama, jog ekscelencijos žodžiai svarbūs tuo, kad suvokdami jų prasmę galime išskirti Ugdymo dvasingumo atsiradimo ir sampratos gilinimo socialinio pobūdžio orientyrus ir taikydami juos kaip visumą (skatindami asmenybės sklaidą socialinėje aplinkoje) atskleisti dvasingumo sampratos esmę, kuri egzistuoja kaip istorinis paveldas ir yra nuolat praturtinama prasminga žmogaus kūryba.

Kita vertus, atskleisti sampratos esmę įmanoma reiškinį analizuojant apsibrėžtoje konkrečioje erdvėje. Ekscelencija atkreipia dėmesį, kad dvasingumo srityje svarbi yra asmens laisve ir bendruomeniškumu apibrėžta erdvė.

I. Ratnikaitė taip pat pasidalijo pasisakymų pristatant trilogiją Lietuvos Edukologijos universitete (2015 04 09) bei pasisakymų apie trilogiją Ukrainos Nacionalinėje pedagogikos mokslų akademijoje 2014 12 04) ir iš pavienių mokslininkų vertinimų svarbiausiomis mintimis. Buvo perskaityta LEU rektoriaus akademiko A.Gaižučio, filosofo doc.dr. V. Kardelio, Vilniaus kolegijos Kraštotvarkos katedros vedėjos doc. dr. R.Kondratienės, Ukrainos nacionalinės pedagogikos mokslų akademijos, aukštojo mokslo tyrimų instituto direktoriaus pavaduotojos, prof. pedagogikos m. dr. Chomič L.A bei kitų pasisakymai.

Aptarimo mintis apibendrino bei monografijų sąsajas su popiežiaus encikliką pristatė renginio organizatorius profesorius J. Kievišas. Savo pranešime profesorius kėlė klausimą ar monografijose išdėstytas požiūris į dvasingumą yra šiandien vis dar aktualus. Nagrinėjamos problemos šiuolaikiškumą grindė paralelėmis tarp monografijose išdėstyto požiūrio ir popiežiau Pranciškaus naujausioje enciklikoje LAUDATO SI‘ apie rūpinimąsi bendraisiais namais išsakytomis mintimis. Dvasingumas monografijose atsiskleidžia kaip santykių raiškos ypatybė, panašiai kaip ir enciklikoje, kurioje kalbama apie dvasingumą žmogaus santykiuose. Monografijose kalbama apie dvasingumo raišką ugdymo aplinkoje, enciklikoje kalbama apie ekologinį dvasingumą, krikščioniškąjį dvasingumą, kas numato dvasingumo raišką ekologijoje, krikščioniškoje kultūroje. Tas pats principas aptinkamas tiek monografijose, tiek enciklikoje. Monografijose kalbama apie dvasingumo sklaida grindžiamą ugdymą, kuris yra priešybė tik sausam žinių įsisavinimui, tuo tarpu enciklikoje dvasingumas atsiskleidžia kaip visuomenino gyvenimo bendras gėris. Taigi, anot profesoriaus, galima teigti, kad monografijose išplėtotos mintis apie dvasingumą yra artimos popiežiaus išsakytoms mintims.

Ugdymo dvasingumo sampratos aptarime buvo išsakytos mintys, jog apie dvasingumą šiandieniniame pasaulyje kalbėti yra nepaprastai svarbu. Kaip teigiama enciklikoje „nenoras puoselėti ir palaikyti teisingą santykį su artimu, kuriuo privalau rūpintis ir kurį privalau saugoti, suardo mano vidinį santykį su pačiu savimi, su kitais, su Dievu, žeme. Kai tokie santykiai apleidžiami, kai teisingumo šalyje nebėra, iškyla pavojus, pasak Biblijos, visam gyvenimui“. Teisingas santykis enciklikoje grindžiamas meile, meilės civilizacijos idealu.

„Meilė, kupina nedidelių rūpinimosi vienas kitu veiksmų, taip pat yra pilietinė bei politinė ir reiškiasi veikla, kuria mėginame kurti geresnį pasaulį“, rašoma popiežiaus enciklikoje.

Dr. Inga Balčiūnienė