„Kunigo Algirdo Toliato pamokslai, man regis, yra XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikiniuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Kai kurie jo žodžiai man atrodo tokie įtikinami, kad pagaunu save galvojantį, jog turbūt pats mėginčiau savo ar draugo tikėjimą pažadinti panašiu kreipimusi ir jam artima tiesosakos forma“, – Leonidas Donskis.

Lapkričio 29 d. Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre kun. Algirdas Toliatas kreipėsi į Šiaulių apskrities policijos darbuotojus, pristatydamas savo sekmadieninių pamokslų knygą „Žmogaus ir Dievo metai“.  Pratarmę šiai knygai parašė prof. Leonidas Donskis.

Susitikimo pradžioje į susirinkusiuosius kreipės Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

A. Toliatas baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje, Italijoje. Įgijo dvasinės teologijos licenciato laipsnį. Įgytais dvasiniais turtais dalijasi žodžiu ir raštu.

Štai pirmame knygos pamoksle, skirtame I advento sekmadieniui, kun. Algirdas rašo: „…adventas (arba lotyniškai atėjimas) yra kaip tik tas laikas, kai turime paruošti savo širdį tam, kad sugebėtume atpažinti Dievą.

<…> Kartais skaitant Evangeliją gali susidaryti įspūdis, kad Dievas specialiai ateina tada, kai mums nepatogu, kad išbandytų mus ir pasižiūrėtų – aha, miegi, pagavau. Tikrai Dievo tikslas nėra žmogui parodyti, kad jis silpnas. Dievas yra Tėvas, kuris myli mus ir nori parodyti, kokie esame trapūs, bet ne tam, kad sumenkintų, o tam, kad tai primintų. Kad neužsisvajotume, kad su Juo neprasilenktume, kad neverktume per ilgai dėl savo nesėkmių.

<…> Jei širdis atvira, nėra ko slėpti, mes esam nuogi. Aišku, būdami nuogi jaučiamės pažeidžiami. Labai bijome suklupti, bijome suklysti. Suklupęs žmogus, užuot kvietęsis Dievą į pagalbą, per daug susirūpina savimi – kaip aš galėjau, kaip čia man nutiko. Ir tada, užuot šaukęsis pagalbos, aprauda pats save. Jam taip savęs gaila, kad nebelieka laiko pasitikti Dievą, nebelieka laiko ką nors keisti. Tobulumas įsivaizduotas, tai viena iš didžiausių klupimo ir klaidos formų ir pagundų. Mes manome, kad velnias gundo tiktai tokiomis akivaizdžiomis, gerai žinomomis nuodėmėmis kaip melas, neištikimybė ar panašiai. Tačiau jis dažniau ir labiau gundo tobulumu.

<…> Budėti – tai nelikti suklupus, o kiekvieną kartą keltis, ir keltis stipresniam. Budėti – tai kiekvieną problemą paversti galimybe“.

Kitame pamoksle, skirtame XX eiliniam sekmadieniui, t.y. tarp Devintinių ir Vėlinių, dėmesys skiriamas Eucharistijai, kurią kunigas A. Toliatas pristato aptardamas žmonių tarpusavio santykius: „Įsivaizduokime, kad bjaurus žmogus, kuris labai nepatinka, kurio norėtume išvengti, ištrinti jį visiems laikams, yra mūsų dalis. Nuo savęs niekur nepabėgsi – ir šią dalį taip pat reikia mylėti, prisijaukinti, glostyti. Tai nėra vien komplimentų sakymas, tai tiesos sakymas nuolankiai ir su meile. Tada galima integruoti tą žmogų, pasiekti su juo vienybę ir bendrystę čia ir dabar, konkrečioje situacijoje, ne kai bus patogu, bet dabar, esamomis aplinkybėmis.

Negalime duoti nieko, kuo patys negyvename. Kristus taip priartėjo prie mūsų todėl, kad pats perėjo šį kelią, šliedamiesi prie jo, susitapatindami, padarydami jį savo draugu, mes sugeriame ir tą vidinę harmoniją. Ne išsvajotą, mūsų nudailintą, bet kone apčiuopiamą, kaip evangelijose kūnas ir kraujas.

<…> Eucharistija yra galimybė įleisti šaknis giliau, kada net akmenukai, net nepatogūs, net dezintegruojantys dalykai nebeišmuša iš pusiausvyros. Ten randame tą iš dangaus Nužengiančią Duoną, kuri leidžia gyventi amžinai jau dabar, visiškai nepriklausomai nuo to, kiek mums yra skirta laiko šioje žemėje“.

Nuo 2013 m. kun. Algirdas Toliatas eina vyriausiojo Lietuvos policijos kapeliono pareigas, tad yra artimas šios  srities atstovams, o kad policijos kapeliono žodis yra girdimas ir gerbiamas rodė ne tik pilna salė policijos pareigūnų, bet ir sparčiai nuo stalo išnykusios knygos.

Šiauliuose kun. Algirdą Toliatą pristatė Šiaulių apskrities policijos kapelionas kun. Tomas Reinys.

Knygą vis dar galima įsigyti knygyne-svetainėje „Prie katedros“. Andrius Navickas apie autorių rašo: „Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad ganytojas turi būti persismelkęs tų, kurie jo globai ir rūpesčiui patikėti, kvapu. Kunigas turi eiti pas žmones, kviesti į Eucharistijos šventę. A. Toliatas šiuo požiūriu yra pavyzdys. Jis atkakliai beldžiasi į žmonių širdis, kantriai beria Dievo žodžio grūdus į kiekvieną dirvonuojantį lopinėlį“.