Apaštalinio nuncijaus – arkivyskupo dr. Petar Antun RAJIČ homilija. Šeimų šventė 2023.
Kristaus Krikštas – A Šiauliai, 2023-01-08
Iz 42:1-4.6-7; Apd 10:34-38; Mt 3:13-17
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Džiaugiuosi būdamas čia su jumis šiandien ir švęsdamas Šventąsias Mišias su jūsų vietos ganytoju vyskupu Eugenijumi Bartuliu ir kitais čia esančiais vyskupais, Jonu Kaunecku, Linu Vodopjanovu, Arūnu Poniškaičiu ir Lionginu Virbalu, taip pat ir su visais koncelebruojančiais kunigais. Visada gera būti Šiauliuose ir dėkoju vyskupui Eugenijui Bartuliui už jo malonų pakvietimą dalyvauti Eucharistijoje šventimui, kurią, švenčiant Šeimų Dieną, aukoju už jus visus, čia dalyvaujančius, už jūsų ir visos Lietuvos katalikiškas ir Krikščioniškas šeimas. Be to, šiose Mišiose taip pat melskimės ir už neseniai mirusio mylimo Popiežiaus Benedikto sielą.
Šiame trumpame Kalėdų liturginiame periode šventėme Viešpaties Gimimą, Apsireiškimą pasauliui, o šį savaitgalį Bažnyčia švenčia Viešpaties Krikšto šventę ir Kristaus viešos tarnystės pradžią. Šią tarnystę Jėzus pradeda, kai Jonas Krikštytojas jį pakrikštija Jordano upėje. Atrodo keista, jog Jėzus priima krikštą iš Jono, kaip žinome, net ir neturėdamas nuodėmių. Jam būnant Dievu krikšto nereikėjo. Tačiau jo krikštas turėjo mažiausiai keturias reikšmes jam ir jo tarnystei, ir kuris taip pat perduoda galingą žinutę mūsų gyvenimui ir mūsų šeimoms.
Pirmiausia, jo krikštas buvo apsisprendimo momentas. Jėzus praleido savo vaikystę su savo šeima Nazarete ir atėjus metui turėjo palikti namus, kad galėtų įvykdyti ypatingą misiją. Jono Krikštytojo pamokslavimas buvo Jėzaus įvedimas į jo pašaukimą. Jėzus būdamas trisdešimties pradėjo savo aktyvią pamokslavimo, mokymo ir gydymo misiją.
Kiekvienas iš mūsų tam tikru gyvenimo momentu turime daryti svarbius sprendimus. Tai gali būti sprendimai dėl mokslo, darbo, šeimos, gyvenimo pašaukimo ar karjeros, gyvenimo vietos ir taip toliau. Kartais jaunimas nerimauja dėl tokių sprendimų ar galimų jų pasekmių, ir kartais blaškosi ar per ilgai atidėlioja svarbius pasirinkimus. Šiandien pasirinkti ką nors yra dar sunkiau dėl galybės egzistuojančių alternatyvų, kurios gali juos palikti sumišusius ir nenorinčius priimti rimtus sprendimus. Toks dreifavimas, pareigų vengimas ir nuolatinis kažko ieškojimas dažnai veda į laiko švaistymą ir galimai į nenaudingą gyvenimą. Ateina metas, kai kiekvienas iš mūsų turime atlikti „tikėjimo šuolį“ ir spręsti dėl savęs pačių. Tai įmanoma padaryti, jei tik prašysime Dievo padėti mums spręsti, kokia yra jo valia skirta mums.
Pagal paskutinius statistinius duomenis, Lietuvoje 2021 (du tūkstančiai dvidešimt pirmaisiais metais) buvo registruota 16800 (šešiolika tūkstančių aštuoni šimtai) santuokų. Galime tik džiaugtis, jog daugiau nei trisdešimt trys tūkstančiai jaunų suaugusių žmonių nusprendė tais metais sudaryti santuoką ir sukurti naujas šeimas, kurios Dievo akyse visada yra meilės širdis ir gyvybės šventovė. Tačiau šis skaičius yra mažas. Be to, pusė sudarytų santuokų baigiasi skyrybomis ar atsiskyrimu. O tai taip pat veda link rezultato, jog daugiau nei šeši tūkstančiai mažamečių yra palikti be vieno iš tėvų, dažniausiai be tėvo. Tokie duomenys jaunam žmogui yra sukrečiantys, ypač tiems, kurie jau turi daryti svarbius gyvenimo sprendimus ir norėtų tuoktis tam, jog galėtų augti meilėje, sukurti šeimą, rasti gyvenimo tikslą ir išlaikyti stabilumą gyvenime.
Jėzaus Krikštas buvo ir atpažinimo momentas. Žmonės dažnai gali identifikuoti save tam tikruose judėjimuose, tokiuose kaip žmogaus teisių judėjimai, demokratijos judėjimai, judėjimai už taiką ir teisingumą ar panašiai. Žmonės tai daro ne tiek dėl savęs pačių, kiek dėl kitų gėrio. Krikšto metu Jėzus identifikavo save kaip turintis misiją. Galima sakyti, jog jis save registruoja ir jungiasi į Dievo pajėgas kaip savanoris Tėvo darbui. Šiandien apmąstydami Kristaus Krikštą, galėtume žvelgti į savo pačių gyvenimą ir klausti savęs, ką man reiškia būti pakrikštytu? Ar aš atpažįstu ir identifikuoju save kaip Dievo sūnų ar dukterį? Ar džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdamas krikščioniu, priklausydamas Kristui ir būdamas Katalikų Bažnyčios nariu? Ar mano gyvenimas atspindi mano tikėjimą taip, jog visi mano pasirinkimai ir poelgiai rodo jog iš tiesų esu Kristaus sekėjas?
Kalbant apie mūsų seminarijas ir vienuolines kongregacijas pastaraisiais metais labai mažai jaunų vyrų ir moterų stoja į seminarijas ar vienuolines bendruomenes, kad pradėtų visiško pasišventimo Dievui ir tarnystės Bažnyčiai gyvenimą. Šie duomenys turėtų neraminti ir mus dėl to, jog jei nėra Kristaus Evangelijos žinios skelbėjų ir jei yra per mažai kunigų Šventosios Eucharistijos šventimui bei sakramentų administravimui, kaip mes tęsime savo kaip Katalikų gyvenimą? Kas bus su mumis?
Jėzaus krikštas buvo ir patvirtinimo momentas. Jo patvirtinimas ateina iš jo dangiškojo Tėvo, kuris balsu iš aukštybių tarė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Kai tik Jėzus priėmė sprendimą, jis tuojau pat buvo pripažintas savo dangiškojo Tėvo. Dievas patvirtino jo sprendimą, nes jo noras buvo išpildyti savo Tėvo valią. Mums taip pat reikia patvirtinimo, kai mūsų laukia sunkios užduotys, nes negalime būti tikri, ar priėmėme teisingą sprendimą, jeigu negauname jokios pagalbos. Mums patvirtinimas taip pat ateina iš dangiškojo Tėvo kaskart, kai ieškome ir stengiamės išpildyti jo valią savo gyvenime. Dievas mums atsako mums per malonę. Jis duoda mums vidinį tikėjimo tikrumą ir tvirtą jo meilės ir artumo pojūtį. „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“– tai žodžiai kurie sakomi ir mums. Dievo meilė mums yra tėvo meilė savo vaikams. Šiandien jis, kuris yra mūsų gyvenimas, gimdo mus, taigi kiekviena nauja diena yra nauja pradžia su Dievu.
Kai buvo sukurti Adomas ir Ieva, Dievas Tėvas sukūrė ir šeimą. Tuo metu, kaip sako Šventasis Raštas, „Dievas palaimino juos tardamas: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1,28). Nuostabu pastebėti, jog Viešpats palaimina pirmąją porą, o mes galime būti tikri, jog jis laimina visus tuos, kurie sudaro sakramentinę santuoką bei nori susilaukti vaikų.
Pastaroji demografinė statistika rodo, jog 2021 (du tūkstančiai dvidešimt pirmaisiais metais) Lietuvoje gimė 23300 (dvidešimt trys tūkstančiai trys šimtai) vaikų, o mes galime vien dėkoti Viešpačiui už kiekvieną naują gyvybę. Tačiau iš šių vaikų šeši tūkstančiai gimė ne santuokoje, o tai yra apie 25% (dvidešimt penkis procentus), tai didelis skaičius vaikų, kurie nežinos, ką reiškia augti pilnoje šeimoje, kur yra motina ir tėvas, kurie vienas kitam pasižadėjo pasiaukojančią ir ištikimą meilę iki mirties. Tuo pačiu mes negalime ignoruoti ir aborto rykštės, to didžiausio žmonijos nusikaltimo prieš save pačią, kuri yra valingas naujos žmogiškos gyvybės, naujų sūnų ir dukterų, mūsų šeimų ir tautos narių gyvybės nutraukimas. 2020 (du tūkstančiai dvidešimtaisiais) metais Lietuvoje buvo atlikta virš dviejų tūkstančių septynių šimtų registruotų abortų. Ką tai sako apie mus ir mūsų supratimą apie žmogaus ir šeimos gyvybę? Nors abortų skaičius per pastaruosius aštuonerius metus sumažėjo, net ir viena aborto metu prarasta žmogiška gyvybė lieka sunki nuodėmė ir sunkus nusikaltimas. Kiekviena žmogiška gyvybė visada yra vertinga ir nepakeičiama, nes tai yra dovana iš Dievo.
Jėzaus krikštas buvo jo įgalinimo momentas. Jėzus gavo Šventąją Dvasią, kuri nusileido ant jo balandžio pavidalu. Balandis simbolizuoja švelnumą ir tyrumą. Jėzaus pergalė yra meilės ir švelnumo laimėjimas prieš visą nuodėmės blogį ir tamsą. Tas pats išties yra ir mūsų gyvenime. Kai mes pasižadame ką nors Dievui, mes gauname Šventosios Dvasios dovaną, kuri mus įgalina įvykdyti Tėvo valią. Todėl mes niekada nesame vieni savo užduotyse.
Dabar atėjo metas mums pamąstyti apie mūsų pačių krikšto pažadus. Kai buvome pakrikštyti, mes nežinojome, kas vyksta. Mūsų tėvai prisiėmė pareigą auginti mus tikinčius. Dabar jau kaip suaugę tikintieji, mes tam tikru būdu esame tokioje pačioje situacijoje, kaip kad Jėzus buvo krikšto metu. Mes nuolat susiduriame su savo sprendimu sekti Kristų ir identifikuoti save pačius su juo ir jo pasiaukojančios meilės misija. Sprendimas identifikuotis su Dievu priklauso vien tik nuo mūsų. Mes patys turime priimti sprendimą, ar sekti Viešpatį, ar ne. Jei mes nusprendžiame sekti jį, turime rimtai apsvarstyti jo prašymus, kurie gali būti sudėtingi, o gal net reikalaujantys sunkumų, kryžiaus ir skausmo, tačiau jie mus ves į amžinąjį gyvenimą.
Gyventi savo Krikštu reiškia kas rytą, kai tik pabundame ir pradedame savo dieną, priimti sprendimą būti ir išlikti Krikščionimi, Kristaus sekėju, Dievo sūnumi ar dukra. Krikštu mes buvome įkūnyti Kristuje, jo mistiniame Kūne, kuris yra Bažnyčia. Mes tepome kaip Kristus, tai reiškia, jog kiekviename iš mūsų yra potencialus Kristus, kuris laukia gimimo. Todėl mūsų gyvenimas įgyja naują tikslą, kai per tikėjimą suprantame, jog Dievas yra mumyse per Šventąją Dvasią. Jis siunčia mus pirmyn į gyvenimą kaip savo mylimus vaikus ir liudytojus pasaulyje. Mūsų bendro kaip Krikščionių pašaukimo džiaugsmas yra tai, jog Dievas yra su mumis, kuris mus pašventino per krikštą ir kuris remiasi mumis savo darbui pasaulyje. Taip, ypač šiandien mūsų Lietuvos miestuose ir kaimuose! Todėl tenelieka mūsų šeimose ir visuomenėje vietos baimei ar dvejonei, bet tegul visada jos atsiranda tikėjimui, vilčiai ir meilei. Tegul Dievas būna gailestingas mums visiems ir telaimina visas Katalikiškas Lietuvos šeimas! Amen
Artūro Staponkaus nuotrauka