Išskirtiniais Gailestingumo jubiliejaus metais įdomu, kaip Dievo gailestingumą suvokia, išgyvena vaikai ir jaunuoliai? Pirmąją pakalbinome FAUSTĄ ŠUKYTĘ iš Žagarės. Susipažinome prieš keletą metų, kai Fausta giedojo Joniškio meno mokyklos Žagarės filialo sakralinės muzikos ansamblyje. Šiuo metu mergina laiko pirmuosius egzaminus Vilniaus kolegijoje, kur studijuoja Biomedicinos diagnostiką.

Fausta sako, jog Gailestingumas, tai „naujas šansas, atvertos akys, galimybė kažką pasitaisyti“. Šiuos žodžius iliustruoja konkrečiu įvykiu: neseniai teko išgirsti atrodo paprastus, tačiau nekasdieniškus žodžius: „Dievas manęs pasigailėjo“. Tai žodžiai moters, kuri jaunystėje save žalojo alkoholiu. Ištekėjusi ilgai negalėjo susilaukti vaikų. Ir štai neseniai sužinojo, jog laukiasi vaikelio, o jos džiaugsmas išsiliejo žodžiais „Dievas manęs pasigailėjo“.

„Kai girdi tokius žodžius, iš tikrųjų pradedi tikėti gailestingumu, nes gydytojai sakė, jog tai neįmanoma“, sako Fausta. Ji pati Dievo gailestingumą išgyvena kiekvieną kartą supratusi, kad išvengė nelaimės: „supranti, kad tavęs tikrai pasigailėjo; suteikė šansą“. „Iš tiesų gailestingumo visiems reikia“, sako Fausta, nors pati ne visada išdrįsta būti gailestinga, nes „yra tokių, kurie naudojasi gailestingumu“, todėl „kas yra kas“ stengiasi atskirti žiūrėdama į akis. Būna ir tokių, kurie „rodo gailestingumą“ siekdami populiarumo. Tikrasis gailestingumas yra ne dėl savęs, o dėl kitų, – sako studentė, – nes būtent toks yra Dievo gailestingumas: save dovanojantis.