Šeimos metais Šiaulių vyskupijos šeimos dalijasi savo mintimis, kurios stiprintų kasdienybėje ir džiugintų gera žinia.
Sausio mėn. mintimis dalijosi Editos ir Vidmanto Gulbinų šeima
Vasarį pristatome Ritos ir Darijaus Blinstrubių šeimą iš Kelmės. Rita ir Darijus augina 3 dukras: Moniką, Ievą, Karoliną. Monika jau sukūrusi savo šeimą, kurioje augina sūnų Karolį.
Kviečiame skaityti Kelmės laikraštuke „Po šventoriaus klevais“ išspausdintą G. Rutkūnienės interviu su Rita Blinstrubiene.
ŠEIMA – TIKĖJIMO VARTAI
Lietuvos vyskupai laiške, skirtame 2013 m. gruodžio 1 d. prasidedantiems Šeimos metams, rašė: „Mes, Lietuvos vyskupai, norėdami stiprinti šeimos bei gyvybės kultūrą Lietuvoje, paskelbėme šiuos naujus liturginius metus Šeimos metais. Esame drauge su popiežiumi Pranciškumi įsitikinę, kad „šeima yra tikėjimo vartai“ – natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta. Dievas yra vyro ir moters santuokinio ryšio autorius. Jo dėka šis ryšys pagrindžiamas ir palaikomas. Popiežius Pranciškus sako, kad tvari vyro ir moters santuoka „gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas bei artumas… Tikėjimas suteikia visiškai naują prasmę santuokinio gyvenimo patirčiai. Todėl, anot popiežiaus Pranciškaus, „pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį… Tik taip suprasta santuoka sutuoktiniams ir jų vaikams tampa tikėjimo vartais į gilesnį Dievo bei šeimos misijos pasaulyje pažinimą. Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja. Štai kodėl ją drąsiai galime vadinti tikėjimo vartais, per kuriuos į susitikimą su Dievu žengia sutuoktiniai ir jų vaikai.“
Apie savo šeimoje puoselėjamą tikėjimą ir meilę sutiko papasakoti Rita Blinstrubienė.
Jūs aktyviai dalyvaujate parapijos veikloje: giedate jaunimo chore, Šv. Mišių metu žodžio liturgijoje skaitote Šv. Rašto skaitinius, visuotinę maldą. Iš kur ir kada gavote pirmuosius tikėjimo pradmenis? Kokia buvo jūsų vaikystė?
Gimiau ir užaugau Kelmėje, tačiau mano didelė gyvenimo dalis, t.y. savaitgaliai ir atostogos, prabėgo pas senelius Raseinių rajone, Alėjų kaime. Močiutė Bažnyčioje buvo pročkelė, senelis patarnavo. Pas senelius pasiruošiau ir priėmiau Pirmąją Komuniją, sekmadieniais ėjau į Šv. Mišias. Visuomet savaitgaliais važiuodavau į Alėjus, nes ten buvo mano draugės, ten eidavome į šokius. Močiutė į šokius eiti išleisdavo su sąlyga, kad nors ir neišsimiegojus, sekmadienio rytą keliausiu kartu į Šv. Mišias. Į Kelmės Bažnyčią ateidavau tik Šv. Velykų rytą, kai galėdavau apsirengti balta suknele. Taigi, jei norėjau eiti į šokius, turėjau eiti į Bažnyčią. O kai ištekėjau, Dievas palaimino Bažnyčioje mūsų santuoką. Tačiau tai padarėme tik iš tradicijos, nes to norėjo mūsų seneliai. Mes neprieštaravome ir švente likome patenkinti. Vėliau Bažnyčia mums nebuvo reikalinga ir joje nesilankėme. Kai gimė mūsų antroji dukra, po savaitės, aš susirgau sepsiu, t.y. kraujo užkrėtimu, kurį sukėlė auksinis stafilokokas. Dar silpnos sveikatos, grįžusi iš ligoninės savo mintyse derėjausi su Dievu, kad daug gerų darbų padaryčiau, jei pasveikčiau… Ir pati nesupratau, ką kalbu… Pasveikau. Ir štai, po poros metų įsitraukiau į Lietuvos šeimos centro savanorių būrį. Ten irgi Dievo buvo mažai, bet daug gerų darbų. Tuomet man šito užteko ir jaučiausi gerai, galėdama būti naudinga, reikalinga. Dar po ketverių metų, vieno Lietuvos šeimos centro renginio metu, Pažaislio vienuolyne dalyvavome Šv. Mišiose. Pamenu, kaip sėdžiu, o mano skruostais ašaros kaip pupos rieda. Toks ilgesys mano širdy, taip mielos širdžiai giesmės… Tarsi jaučiau Dievo kvietimą grįžti į Bažnyčią. Tuomet jau sąmoningai supratau, kad pasiilgau Bažnyčios. Dar po metų nukeliavau į Vokietiją, į Hinsbeko parapiją. Ten mane apgyvendino inteligentų šeimoje, kur dvi savaites gyvenau ir pirmą kart mačiau, kaip šeimoje laimina stalą ir dėkoja Dievui. Grįžau užsidegusi tai pakartoti savo šeimoje. Deja, nesisekė… Ir dar daugiau nei dešimtmetį Dievui teko mane raginti ir kviesti tokiai bendrystei, kokioj dabar esu… Kai prisimenu tą laikotarpį, suprantu, jog Dievas man buvo labai kantrus ir gailestingas.
Sekmadieniais matome bažnyčioje visą jūsų šeimą: vyrą Darijų, dukra Ieva vadovauja jaunimo chorui „Po angelo sparnu“. Tame pačiame chore giedate jūs pati ir jauniausioji duktė Karolina, o vyriausios dukros Monikos sūnus, dviejų su puse metukų anūkas Karolis žaidžia arba bėgioja po Bažnyčią. Taip jis temoka garbinti Dievą. Kaip pasisekė visus namiškius patraukti Bažnyčios pusėn?
Tai, ką jūs dabar matote, tik pirmieji keli metai, kaip pildosi mano svajonės. Tikrai daug sunkumų ir klaidų buvo iš mano pusės, kol supratau, kad ne aš turiu juos patraukti. Gal ryškiausias atradimas buvo tas, kuomet paskaičiau Biblijoje žodžius (1 Kor 7,14): „ Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi.“ Supratau, jog šventumo keliu einanti žmona pašventina savo vyrą ir atvirkščiai. Man tai buvo atradimas, jog teisinga į bažnyčią eiti ir vienai. Taigi, lyg ir nieko nepadariau. Teisingiau, tikėjimo klausimu daug geriau mums sekėsi, kuomet aš nieko nedariau. Atrodo, kad Kūrėjas pats juos atsivedė. Galvoju, kad mano paklusimas širdies troškimui eiti į bažnyčią, atvėrė Dievo gailestingumo malones ir visai mano šeimai. Tiesa, mano dažnas dalyvavimas Šv. Mišiose ir Komunijos priėmimas, keitė mano gyvenimą. Manau, kad tai palietė ir mano šeimos narius, nes jie matė, girdėjo mano „nuotykius su Dievu“. Kai kurie nuotykiai palietė ir mano šeimos narių gyvenimus… Taigi, tikriausiai jie negalėjo būti abejingi, nors ir dabar ne visada man pritaria. Mūsų vaikus į Bažnyčią gan lengvai patraukė šlovinimo tarnystė, kurioje esame nuo to laiko, kai choreliui dar vadovavo D. Tiškovaitė. Be šito mūsų vaikams būtų didelė kančia: nesuprantama, nuobodu ir dar šalta… O ar gali būt dar lengviau vaikams melstis nei giesmėmis? Giesmė irgi savo darbą daro, nes giesmės žodžiais meldžiamės ir šloviname Kūrėją. Mūsų Bažnyčioje vaikai gali patarnauti, giedoti, ar tiesiog ateiti į Bažnyčios priekį ir suole sėdėdami šlovinti. Tam yra paruošiami lankstinukai su giesmių žodžiais. Negalim daugiau tikėtis iš vaikų, kol jie užaugs ir sąmoningai dalyvaus Šv. Mišiose. Manau, tegul tik jie ateina, o Dievas padarys savo darbą!
Labai gražiai kiekvieną ketvirtadienį vedate tikėjimo pagrindų užsiėmimus suaugusiems „Krikšto dovanos paslaptys“. Iš kur sėmėtės žinių? Gal dalyvavote kokiuose nors seminaruose?
Tiesą sakant, būtent šiai programai niekur nesimokiau, tik su savanorių komanda dalyvavome keliuose užsiėmimuose, kad susidarytume bendrą vaizdą. Neturiu jokio teologinio išsilavinimo. Ir dėl to labai jaudinausi, ar man užteks kompetencijos šiai tarnystei. Negalėjau nusiraminti, net gavus ir dr. A. Lukaševičiaus pritarimą. Nors nuo 2006 m. važinėjuosi į Palendrių vienuolyną, į br. Jokūbo paskaitas. Nuo 2008 m. mano tikėjimo kelionę lydi dvasinis vadovas. Didžiąsias mano žaizdas apgydęs Jėzus, kaip „Gerasis Samarietis“, nukreipė mane į bendruomenę, t.y. Palendrių svečių namuose gyvenusioms vienuolėms seserims, toliau mane „slaugyti“. Ten buvo pirmosios gyvojo tikėjimo žinios. Vėliau savo asmeninėje tikėjimo kelionėje susitikau su Užtarėjų bendruomene, su Gerojo Samariečio bendruomene, kurios gilino mano tikėjimą. Tikėjimo klausimu esu dalyvavusi nemažai mokymų, ypač pastaruosius 4 metus. Sakyčiau, labiausiai praturtėjau, kuomet Dievas pradėjo gydyti mano vidines žaizdas. Man, Katechumenato programos vykdymas, tarsi, iškrito iš dangaus, o aš, kaip nuolanki tarnaitė atsakiau „taip“. Vadovaudamasi Biblijos žodžiais nesirūpinu, ką man reiks kalbės, tik prašau, kad Šv. Dvasia viskam vadovautų. Kaip matote, Dievas tikrai puikiai vadovauja, o aš visiškai atsižadu savo norų ir Jam paskolinu save naudoti kaip įrankį.
Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Tikėjimo šviesa“ kalba apie tikėjimą ir šeimą. „Kadangi tikėjimas lydi žmogų visais amžiaus tarpsniais, todėl svarbu, kad tėvai šeimoje puoselėtų bendras tikėjimo praktikas, padedančias bręsti vaikų tikėjimui“. Kaip jūsų šeimoje puoselėjamas tikėjimo tradicijos?
Kaip ir daugelis mūsų kartos šeimų, taip aš, ilgai gyvenau nuostata, kad sekmadieniais Bažnyčiai skirtas laikas yra skriauda šeimai. Atrodo, kad geriau būtų, jei su šeima tą laiką praleistume. Ne kartą jaučiausi kalta, kai nueidavau į sekmadienio Šv. Mišias viena.
Gaila, kad gyvojo tikėjimo patirtį mūsų vaikai mato tik dabar, nes kai kurie jau suaugę. Tačiau džiaugiamės, kad pastaruoju metu jau tapo tradicija sekmadienį švęsti: ji prasideda tarnyste 10 val. Šv. Mišiose, po to, su šeima popietę praleidžiame pas senelius, kurie nors ir nelanko Bažnyčios, tačiau kartu bendra malda palaimina stalą ir vakare aš vykstu į Palendrius, kur vyksta daugiau nei valandą Švč. Sakramento adoracija.
Jūs ruošiate jaunuolius santuokiniam gyvenimui. Manau, kad jiems sako jog šeimos tvirtumo pagrindas yra sutuoktinių meilė, kuri persiduoda ir jų vaikams. Jeigu išblėsta meilė, išyra ir santuoka. Kaip kurstote savo šeimoje meilės židinio ugnelę?
Daug metų maniau, kad tik nuo mūsų pastangų priklauso mūsų šeimos darna. Kai perskaičiau pal. J.Pauliaus II mintis, skirtus sužadėtinių porai, jog „ne mes mylime vienas kitą, bet Dievas mums suteikė savo dovaną pamilti vienas kitą“, supratau, kad tik Dievas ir gali šią dovaną vėl mums duoti. Kai jaučiu, jog šeimoje įsivyravo monotonija, tuomet man tenka prisiminti bei atgręžti žvilgsnį į Kūrėją ir paprašyti Meilės dovanos. Ir TAI padeda! Be to, dar socialinio darbo studijų metu atradau, kad iki skyrybų yra trys laipteliai. Pirmas – bendravimo stoka, antrasis – atšalimas intymaus gyvenimo srityje ir trečias – skyrybos, t.y. teisiškai įforminami seniai nutrūkę santykiai. Taigi, man svarbiausia neapleisti bendravimo. Buvo laikotarpis, kai net 7 metus lankėme buitinių šokių užsiėmimus. Tas laikas labai padėjo, nes šokdavome kartu, o šokis irgi bendravimas. Kelis kart esame važiavę į sutuoktinių savaitgalius, kuriuose visas laikas buvo skiriamas bendravimui. Ten tikrai praturtėdavome ir grįždavome tarsi iš naujo įsimylėję. Kartais Dievas mums atsiunčia tokių seminarų, kaip „Per juokus į geresnę santuoką“. Šis seminaras tikrai mums įnešė naujų minčių ir pakurstė mūsų šeimos meilės židinio ugnelę. Tikrai jį rekomenduočiau net ir vyresnio amžiaus šeimoms. Galiausiai, kurstyti meilės ugnelę šeimoje tapo lengviau tada, kai Dievas atsistojo į pirmą vietą. O mes Dievui užleisti pirmos vietos negalėjom net 20 metų…
Patarlė sako, kad nėra namų be dūmų. Kaip sprendžiate iškilusias problemas ir konfliktus?
Aš konfliktą sprendžiu garsiai. Deja, man tenka iš savo vyro mokytis ramiai konfliktus spręsti. Pradžioje mums abiems labai sunku buvo. Kol gyvenau šeimoje be Dievo, rėmiausi vien psichologinėmis žiniomis, kad išsaugoti darną šeimoje. Deja, mums labai dažnai tekdavo nusivilti! Kai tik imdavome aiškintis, dar labiau įsiveldavome ir susipykdavome. Kaip užburtame rate. Labiausiai pasikeitė mano požiūris, kai supratau, kodėl esu užstrigusi savo ydingose elgsenose. Pavyzdžiui, aš liguistai reaguoju į bet kokio alkoholio vartojimą mano šeimoje bei kitur. Atradau, kad turiu neišgydytų baimių, kurios kyla iš to laikotarpio, kuomet mano tėvų šeimoje dėl alkoholio išgyvenau skaudžių akimirkų. Nors dabar šio pavojaus jau nėra, bet praeities tikrovė man trukdo sveikai bendrauti šiuo klausimu. Pastebėjau, kad iš manęs šeimoje kylantys konfliktai dažniausiai susiję su mano baime ar neatleidimu, todėl vis nepaliauju ieškoti išeities ir pagalbos. O kai atrandu ką nors tokio, kaip toje giesmėje „negaliu tylėti, nes akmenys ims šaukt“, dalinuosi su vaikais, su vyru, pasakoju kaip atrasti dalykai man vis labiau padeda išgyventi taikoje su savimi, artimaisiais ir su Dievu. Galiausiai, kad ir kas nutiktų, jaučiu Kūrėjo globą, todėl, 23 psalmės žodžiais tariant, esu tikra, kad „mane VIEŠPATS gano: man nieko netrūksta. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais Savo garbei. Todėl nė keliaudama slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes Tu drauge būsi“.
Linkiu jūsų šeimai atlaidumo vienas kitam, meilės ir tolerancijos.
Su Rita Blinstrubiene kalbėjosi Genovaitė Rutkūnienė