Vasario 23 d., sekmadienio rytą, Šiaulių katedros šventoriuje netikėtai sušurmuliavo nedidelis, spalvingus šalikus besirišančių žmonių būrelis. Kelionę organizavęs Žagarės parapijos klebonas kun. Marius Dyglys (šio straipsnio autorius) tuojau išvyniojo kelionei pasiimtą Lietuvos vėliavą. Aiškino, jog vykstama su malda už Lietuvą. „Tai buvo trumpa, tik 4 dienų kelionė kaip tik mums, mažutėliams, negalintiems sau leisti ilgesnės, prabangesnės kelionės“, – aiškina viena piligrimių. Nepaisant to, buvo užsibrėžti dideli tikslai. Pagrindinis – prašyti Viešpaties, kad Dievo Tarnaitė Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja. Nors norėjosi per tas keletą dienų pamatyti kuo daugiau, piligrimų dėmesio centre – malda. Kiekvieną dieną buvo aukojamos Šv. Mišios. Be kun. Mariaus keliavo ir Skaistgirio klebonas kun. Jordanas Urbonas.

Piligriminei kelionei pradėjome ruoštis dar praėjusių metų spalio mėnesį, sužinoję, kad vengrų žemų sąnaudų bendrovė „Wizzair“ nuo spalio 27 d skraidins du kartus per savaitę – trečiadienį ir sekmadienį iš Vilniaus į Izraelį, Tel Avivo Ben Gurion oro uostą. Suskubome įsigyti pačius pigiausius kelionės bilietus ir buvome paskatinti melstis sesutės vienuolės Danutės Jonės Sakalauskaitės paruoštomis maldomis, prašant Šventosios Dvasios dovanų ir iš tų dovanų išplaukiančių vaisių Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės vardo grupei, keliaujančiai į Šventąją Žemę. Vykstant autobusiuku į Vilnių, sesutė Danutė paskatino visus kalbėti Rožančiaus maldas ir prašyti Dievo gausių malonių. Į bendrą maldą buvo įjungiami ir tie, kurie niekados neturėjo galimybės pažinti šventąsias rožinio paslaptis.

DSCF0026Sėkmingai pasiekę Vilniaus tarptautinį oro uostą ir praėję net dvigubus patikrinimus, visi susėdome į naujutėlaitį „Airbus A320“ lėktuvą, kurį aptarnavo lietuvių personalas. Nejutome, kaip nusileidome sutemų apgaubtoje Šventojoje Žemėje. Oro uoste mus pasitiko prieš 20 metų iš Lietuvos, Kuršėnuose gimęs ir augęs, į gimtąją protėvių žemę sugrįžęs visą kelionę mus lydėjęs gidas Anatolijus. Netrukus pasigedome mūsų grupės piligrimės Genovaitės, kuri buvo papildomai apklausinėjama muitinės pareigūnų. Visi pradėjome jaudintis, kol po keliolikos minučių išvydome ją ateinančią ir visą švytinčią iš džiaugsmo, kad pareigūnams ji atrodanti per jauna, negu esanti paso nuotraukoje. Netrukus visi susėdę į retro stiliaus autobusiuką, buvome nuvežti į Jeruzalės arabų kvartale esantį „Addar“ viešbutį. Po įsikūrimo nuostabiuose kambariuose, išsiruošėme pirmajai kelionei po Jeruzalės naktinį senamiestį. Praėję pro didinguosius Damasko vartus, įžengėme į kupiną paslapčių turintį miestą. Benjamin Disraeli yra pasakęs, kad „Jeruzalės vaizdas – tai pasaulio istorija; netgi daugiau – tai dangaus ir žemės istorija“. Žengdami milijardų milijardus kartų apraudotomis gatvėmis netikėtai už kampo sušmėžuoja žmogaus siluetas ir vėl išnyksta. Pasijutome tarsi vaiduokliai tuščiose nakties sutemų apgaubtuose Jeruzalės gatvėse. Netrukus vis arčiau ir arčiau įsidrąsina prie mūsų prisiartinti ir po keletos akimirkų už mūsų nugarų išnykti keistais apdarais apsigobę vietiniai gyventojai. Žinomas posakis teigia: „Yra dešimt grožio matų – devyni iš jų yra Jeruzalėje… Kas nematė Jeruzalės, tas niekada nematė gražaus miesto”. Jeruzalė, vienas seniausių pasaulio miestų, atspindi ne tik Europos tautų, judaizmo, krikščionybės ir islamo istoriją, bet ir visos žmonijos istoriją. Čia, senamiestyje, kaip reta kuriam nors žemės kampelyje, jaučiama kažkas tokio, kas sunkiai gali būti perduota žodžiais – tam tikra nepakartojama pasaulio tūkstantmetės istorijos realumo atmosfera.

Bet koks kelias į Jeruzalę, kokį bepasirinktumėte, atves Jus į šį miestą pagal piligrimų pėdsakus, nes jie keliauja čia daugiau kaip tūkstantį metų. Virš kalnų iškylanti karaliaus Dovydo sostinė – buvo, yra ir visada bus pačiu švenčiausiu miestu visiems pasaulio žydams. Tais metais, kuomet valdžia mieste priklausė žydams, jis visuomet buvo šalies sostine. Net ir tremties metu miestas visuomet buvo žydams Tėvynės simboliu, ir tai jie kartojo savo maldose. Žydų kvartalas, esantis miesto pietryčiuose, praeityje buvo žydų gyvenimo Jeruzalėje centru. Pačiam didžiausiam džiaugsmui mus aplankius, tolumoje sušmėžuoja Kryžiaus kelio stoties VI vieta Via Dolorosa gatvėje. Kryžiaus kelias – tai kelias nuo tos vietos, kur Jėzų nuteisė mirti ir nuplakė, iki jo palaidojimo ir prisikėlimo vietos. Bandėme surasti kitas stotis, tačiau naktis mus paklaidino tamsiose gatvėse ir nuvedė prie karaliaus Dovydo rūmų. Išlindę pro Jafos vartus, nusprendėme grįžti į viešbutį ir pradėti šventąją kelionę anksti ryte iš naujo.

DSCF0202Švintant, apie 5 valandą, mus pažadino moedzinų giesmės melodija, sklindanti iš smailių Jeruzalės minaretų bokštų. Šiuo metu mečetėje naudojama moderni meldimosi skelbimo sistema su garsiakalbiais, per kuriuos garsas sklinda per visą senąją miesto dalį, o jį atkartoja kitos mečetės priemiesčiuose. Netrukus nieko nevalgę ir negėrę išsiruošėme pirmai maldingai kelionei Kryžiaus kelio eisenai Jeruzalės gatvėmis. Sunku buvo rasti reikalingus vartus, pro kuriuos pats Jėzus žengė į paskutiniąją savo gyvenimo kelionę. Klaidžiojome palei aukštą dvylika vartų turinčią Jeruzalės sieną, kol radome Šv. Stepono arba Liūtų vartus, pro kuriuos įžengę su žvakėmis rankose pradėjome kančios kelią į Kristaus Kapo baziliką, po kurios kupolais yra Golgotos kalnas, Viešpaties kapas bei Prisikėlusio Kristaus susitikimo su Marija Magdaliete vieta. Norint patekti į baziliką, reikia siauromis Jeruzalės gatvėmis kilti į kalną. Kryžiaus kelio pradžioje yra memorialinė lenta, kurioje paminėti Kryžiaus kelio stočių atnaujinimo rėmėjai. Buvo malonu tarp rėmėjų atrasti ir lietuvių Kazickų šeimos (Jūratė Kazickas, Alexander Kęstutis Kazickas iš New York) pavardes. Kryžiaus kelio pamaldoms vadovavo kun. Marius Dyglys, prie kiekvienos stoties pateikdamas mąstymus. Laimei dar gatvės buvo tuščios ir mūsų dėmesio neblaškė įvairūs gatvės prekeiviai siūlydami savo „stebuklingų“ prekių. Galėjome pasinerti į maldos galybę. Kryžiaus kelio koplytėlės dar buvo užrakintos. Tarsi angelai praskridome siauromis Via Dolorosa gatvelėmis širdyse giedodami šventąsias kančios giesmes ir priartėjome prie vienos svarbiausios kiekvienam į Šventąją Žemę atvykstančiam maldininkui – Šventojo Kapo ir Prisikėlimo bazilikos, kurioje pabaigėme paskutiniąsias penkias stotis.

Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 335 metais. Vėlesniais laikais ši bažnyčia buvo sugriauta, atstatyta, nukentėjo nuo gaisrų, buvo perstatyta, išplėsta. 1808 metais bažnyčia beveik pilnai sudegė, o jau 1810 metais buvo atstatyta ir jos vaizdas nepasikeitė iki mūsų laikų. Kristaus kapo bazilika yra padalinta tarp 6 krikščioniškųjų konfesijų: katalikų, graikų–stačiatikių, armėnų, koptų, sirijiečių ir etiopų, – kuriems suteiktos savo ribos ir laikas maldoms. Tai tarsi krikščionybės lopšys. Būtent čia Jėzus mirė nukryžiuotas ir buvo palaidotas uoloje iškaltame kapo rūsyje. Tačiau trečią dieną jis prisikėlė ir kapo atėjusios aplankyti moterys rado jį tuščią. „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“. Šie žodžiai jas išgąsdino ir suteikė viltį, o susitikimas su Prisikėlusiuoju  išsklaidė bet kokią baimę ir tamsą. Šios moterys buvo pirmosios piligrimės prie Kristaus kapo. Jas pasekė Petras ir Jonas, o paskui tūkstančiai ir tūkstančiai kitų, kurie jau ne ieškojo Kristaus kūno, o tvirtai tikėdami džiaugėsi jo prisikėlimu.

DSCF0208Ir mes, Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės piligrimų grupės nariai išgyvenome Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą už bronzinių Švč. Sakramento koplyčios durų vykstančiose Šv. Mišiose. Esame nuoširdžiai dėkingi Jeruzalės pranciškonams, kurie mums, lietuviams, suteikė galimybę 8 valandą aukoti pačias pirmąsias Šv. Mišias, kuriuose skardūs tarsi trimitai gerb. mokytojos Irenos Stripinienės tam tikslui iš Lietuvos atskraidintos kanklės suskambėjo pačiais gražiausiais kada nors girdėtais akordais. Jaučiu, kai jaudulio paliesta širdis apsąla ir bejėgės rankos sunkiai benulaiko aukojimui skirtą pateną ir taurę. Pati švenčiausia gyvenimo akimirka, kai būdami tarsi dulkelės prieš Viešpaties galybę suklupę ant kelių galėjome Jam paaukoti save pačius, savo trapius gyvenimus, mirusius ir gyvus artimuosius, draugus, geradarius, darbus, visus tikslus ir užsibrėžimus. Koplyčioje tarsi sustojo laikas ir jaučiu kaip ant altoriaus nukrinta iš akių ištryškusi ašara. Pasimeldę toje vietoje, kur buvo įvykdytas mūsų išgelbėjimas, apžiūrėjome kitas milžiniškos bazilikos įžymybes. Dėmesį patraukė žydų įsitikinimas, kad Jeruzalė yra pasaulio centras, kuris bazilikoje yra net konkrečiai pažymėtas. Simboliška, kad žmonijos išgelbėjimo vietoje centrinį pasaulio tašką galima netgi paliesti. Kadangi metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo, tikrasis visa ko centras yra Kristus. Išėjus iš bazilikos ir pažvelgus į giedrą dangų staiga aplanko jausmas, kad Kristus tikrai prisikėlė.

Po išgertos arbatos puodelio vienoje iš Jeruzalės kavinių ir vaišių prie bendro stalo viešbutyje, atgavę jėgas išvykome į antrąją „Golgotos“ kelionę po Alyvų kalną, kuris yra iškilęs virš Kedrono slėnio rytinėje Jeruzalės dalyje. Nuo jo beveik 100 metrų viršūnės atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas, aprėpiantis panoramą nuo Judėjos kalnų iki pat Negyvosios jūros Moav kalno rytuose. Alyvų kalną gerbia ir žydai, ir krikščionys. Čia palaidoti pranašai Zacharijas, Malahijas. Ši vieta tampriai surišta su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais. Čia yra Jo žengimo į dangų vieta, čia Jis išpranašavo Jeruzalės sugriovimą, čia Jis pamokslavo savo mokiniams. Jis dažnai ateidavo čia melstis ir, galimai, nakvodavo po medžiais arba olose, kuomet Jeruzalėje pasilikti buvo pavojinga.

Pirmiausia, prieš įeidami į Jėzaus Agonijos baziliką, aplankėme Getsemanės sodą, kuriame maldininkus pasitinka gyvosios relikvijos – 8 seni dar I a. pasodinti alyvmedžiai, kurie iki šiol auga ir mums primena Jėzaus gyvenimo momentus. Būtent čia atėjo Jėzus naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas. Alyvmedžiai iki šiol žmonių yra itin mylimi ir gerbiami medžiai. Tai ilgaamžiai augalai. Iš jų vaisių (alyvuogių) gaunamas vertingas alyvuogių aliejus, kuris ne tik plačiai naudojamas maisto pramonėje, farmacijoje, kosmetikoje ir kitose srityse, tačiau ir šventiesiems patepimo aliejams gauti. Jais per patepimo apeigas patepami dvasininkai, karaliai, ką tik pakrikštytieji, o taip pat ligoniai. Tuo tikslu Didįjį Ketvirtadienį šventinamas alyvų aliejus, kuris yra tvirtumo, džiaugsmo ir stiprybės ženklas.

Toje vietoje, kurioje pagal legendą Judas išdavė Jėzų, dar V a. buvo pastatytaDSCF0254 bazilika. 1919–1924 m. pagal A. Barluzzi projektą buvo pastatyta Agonijos bazilika. Prie jos statybų prisidėjo daugelis tautų, todėl dar vadinama Tautų bazilika. Jos viduje yra 12 kupolų ir pavaizduoti 12 šalių, kurios paaukojo pinigus statybai, herbai. Ant sienų tamsiai mėlynos spalvos mozaikos: „Getsemanės malda”, „Išganytojo išdavimas” ir „Kristaus suėmimas”. Ant grindų prieš altorių – erškėčių vainikas, apjuosiantis uola, ant kurios meldžiasi Jėzus. Mėlyni vitražai sukuria bazilikoje prietemą, kuri simbolizuoja paskutinę žemiškąją Jėzaus naktį.

Netoliese, Kedrono slėnyje, šalia Getsemanės sodo suradome Šventosios Šeimos Kapo cerkvę. Pusrūsyje esanti kapo patalpa buvo įkurta XII a. Nusileidžiant iš abiejų pusių yra dvi nišos. Dešinėje – altorius, kuriame palaidoti Dievo Motinos Marijos tėvai – Joachimas ir Ona. Kairėje – altorius, kuriame palaidotas Marijos vyras Juozapas. Marijos kapas yra pačioje apačioje, oloje, ir uždengtas marmurine plokšte. Iš jo Marijos kūnas buvo paimtas į Dangų. Skliautai virš kapo buvo sutvirtinti dar IV a. ir priklauso graikų – stačiatikių cerkvei, kurią sudaro stačiatikių, koptų, sirijiečių ir armėnų bendruomenės. Cerkvėje aidėjo ukrainiečių piligrimų maldavimais persmelkti himno “Akatistas“ žodžiai, prašantys Ukrainai ir jos žmonėms dangiškosios Motinos pagalbos sunkių išbandymų laikotarpyje ištverti karo neramumus.

Šalia jos siauras takas mus nuvedė į Suėmimo grotą, kuri priklauso katalikams ir brolių pranciškonų yra prižiūrima. Nuo senų senovės krikščionys joje meldžiasi manydami, kad Jėzus čia praleido ne vieną naktį. Šioje grotoje buvo pasilikę nakvoti apaštalai, kai Jėzus meldė Tėvą, kad, jei įmanoma, jį aplenktų kančios taurė. Sugrįžęs pas apaštalus, jis rado juos miegančius.

Kopdami į Alyvų kalną aplankėme „Dominus flevit“ bažnyčią. Lotynų kalba tai reiškia „Viešpats verkė“. Šioje vietoje stovinti bažnyčia primena Jėzaus dejonę išvydus Jeruzalę. Prisiminę Jėzaus žodžius „O, kad tu šiandien suprastum, kas tau neša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19,42),  pro jos langą gėrėjomės Jeruzalės panorama. Pranašiški Jėzaus žodžiai yra akivaizdūs ir šiandien, nes taika Šventojoje Žemėje yra labai trapi. Buvodami Jeruzalėje apsipratome matyti gatvėse tvarką palaikančius Izraelio kareivius bei automatais ginkluotas merginas. Izraelyje vaikinai atlieka trijų metų karinę tarnybą, o merginoms tai trunka du metus.

DSCF0338Kopiant į kalną akys užkliūna už daugybės šlaituose esančių kapų, tarsi būtume patekę į mirties karalystę. Žydai tiki, kad Teisingumo dieną Mesijui pasirodžius Žemėje Dievas pačius pirmuosius iš numirusiųjų prikels žmones, palaidotus Alyvų kalne. Taigi kitas įspūdingas dalykas, susijęs su šiuo kalnu, – žydų kapinės. Visas šio kalno šlaitas nusėtas kapais, mat žydai, norėdami atsistoti į „prikeltųjų iš numirusiųjų“ eilės priekį, nori būti palaidoti būtent Alyvų kalne. Tai vienos seniausių kapinių pasaulyje, kuriose palaidota per 150 tūkst. žmonių. Teko stebėti žydų laidojimo ceremoniją, kurioje dalyvavo vien tik vyrai. Vietoje gėlių ant kapo užkeltos akmeninės plokštės padedami keletas akmenų, kaip padėkos Dievui už suteiktas malones ir prisikėlimo iš mirusiųjų ženklas.

Užlipę į pačią Alyvų kalno viršūnę aplankėme „Pater Noster“ grotą ir bažnyčią, kurioje įvertinome didžiulę malonę, kad galime Dievą vadinti Tėvu. Čia Jėzus savo mokiniams kalbėjo apie daugelį dalykų, išmokė „Tėve mūsų“ maldą, atskleidė pasaulio pabaigos ir Jeruzalės sugriovimo paslaptis. Šioje vietoje 1868 m. buvo įkurtas karmeličių vienuolynas, kurio kiemelyje kelios dešimtys majolikinių lentų visomis pasaulio kalbomis su Viešpaties malda. Lentą su „Tėve mūsų“ malda lietuvių kalba radome bažnyčios viduje. Mus visus pradžiugino vienuolyno kieme pasakišku grožiu žydintys augalai ir tokiu būdu šlovinantys Pasaulio Sutvėrėją.

Nuo Alyvų kalno nusileidome į vakarėjančią Jeruzalę ir visi kartu aplankėme Raudų sieną, kitaip dar vadinamą Kotel cha – maaravi (vakarų sieną) – tai dalis išlikusių pagrindinių statinių, kuriais buvo sutvirtintas Šventyklos kalnas, ant kurio buvo Jeruzalės šventykla. Tai, būtent, ta sienos dalis, ant kurios buvo pastatytos Pirmoji ir Antroji šventyklos. Sieną pastatė karalius Erodas. Dabar tai 60 m ilgio, 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų, didingai iškylanti virš aikštės, pasimelsti į kurią susirenka milijonai piligrimų ir turistų iš viso pasaulio. Pranašas Jeronimas išpranašavo, kad Šventykla bus sugriauta, bet Vakarinė siena išliks amžinai. Todėl ši siena laikoma žydų tautos šventenybe. Jos pavadinimas Raudų siena kilo dėl to, kad žydai čia apraudoja Pirmąją ir Antrąją Šventyklas ir svajoja apie Trečiąją Šventyklą. Ramiai ją apžiūrėję ir pavieniui prie jo pasivaikščioję, siauromis Jeruzalės gatvėmis sugrįžome nakties poilsiui į viešbutį. Prieš panyrant į sapnų karalystę pasisotinome iš Lietuvos atsivežtomis gėrybėmis ir vienas kitam kaip vienos šeimos nariai palinkėjome ramios nakties širdyse išgyventi tai ką Viešpats mums suteikė pirmosios kelionės dieną, kuri daugeliui išliks nepakartojama iki pat gyvenimo pabaigos.

Kunigas Marius Dyglys

DSCF0455

Siūlome perskaityti Žagarės gimnazijos mokytojos Stasės Grinienės išgyvenimus, patirtus piligriminės kelionės į Šventąją Žemę metu.

Tai, kas esi, yra Dievo dovana tau: Tai, kam save paaukoji, yra tavo dovana Dievui. (Danų patarlė)

Gyvenimas yra nuolatinė mirtis, o sykiu yra tikro gyvenimo gelmė bei dvasios stiprybė. O kaip brangiai kainuoja viena vienintelė nuodėmė „dvasios aklumas“, kai pasuki ne tuo keliu. Kuo toliau eini, tuo daugiau duobių, kartais jos tokios gilios, vos įstengi iškopti. Iškopęs blaškaisi, ieškai kaltų, kaltini likimą. Taip, tik tu tobulas, neklystantis, viską suprantantis, žinantis. Ir vėl duobė. Pagaliau iškeli kumštį ir pradedi grūmoti Dievui, o nuodėmių kupra auga…
Dažnai bijom gyvenimo tokio, koks jis yra. Norim gyvenimą įsprausti į mums patinkančius rėmus. Bijom Dievo, kad Jis veikia visai kitaip, negu mes to norime. Kai į mūsų gyvenimą įžengia Dievas, išsilieja jūra, tarsi druska išvalo, išgraužia. Tai labai skausminga procedūra, bei labai reikalinga. Buvimas prikeltam liečia ne tik mirtį mūsų gyvenimo pabaigoje. Mus įkalina neurotiškas rūpinimasis savo išoriniu įvaizdžiu. Nuodėmių kupra išoriškai nesimato. Visą gyvenimą reikia nuolankiai parodyti Dievui, kuris viską žino, bet vis dėlto nori, kad mes suvoktume tą dvasinę nelaimę ir atsistotume prieš jį su silpnumu bei nuodėmingumu. Dievas nori tiek nedaug, kad mes neliktume nuodėmėj.
Pakrikštytas žmogus yra pašauktas į šventumą, taip, kad ne tik klausosi Dievo žodžio, bet ir skelbia tą žodį. Dievas mus kviečia į šventumą tokioje situacijoje, kokioje esame, ir mums padeda, kad tik mes tikėtume Dievo pagalba ir norėtume ja pasinaudoti. Jis ir tik Jis ištiesina kuprotas ir nuodėmingas sielas. Tikėjimas į Dievą, pasitikėjimas Dievu, savęs patikėjimas Dievui. Dievas mus myli. Mano kryžiaus kelias baigėsi Jeruzalėje. Švęsti prisikėlimą – tai reiškia tikėti meile, kurios neišsemia net mirtis, reiškia žinoti, jog Dievas myli amžina meile.
Aš susiliejau pati su savimi, priartėjau prie savo širdies, pasijutau laisva. Nuo šiandien galiu garbinti Dievą be jokių ketinimų kai nieko iš jo nenoriu, o tik jį šlovinti, nes jis yra Dievas. Jo meilė, sunkiaisiais gyvenimo momentais, su visu mano kryžiumi pakeldavo mane ir leisdavo suprasti, kad jis yra su manimi kur aš bebūčiau. Dabar jau žinau, kai nesuprasiu savo gyvenimo, paklausiu Jo, ką visa tai reiškia? Paaukosiu Jam savo nusivylimus. Dabar jau žinau ką norėjo Dievas man pasakyti visu tuo, ką aš išgyvenau. O išgyvenau tikrai nemažai. „Kur Dievas mane norėjo nusiųsti, kai Jis leido man visa tai patirti? Dievo malonės liejasi tik nuolankioms sieloms. Visas gyvenimas turi būti auka.

   DSCF9909