Švęsdami Žolinę, pabraidžiokime po lietuvių poezijos pievas, išjautusias, išrymojusias, mums dovanojančias gražiausiais žolynais išpintą vainiką Dievo Motinai.

Štai kun. Antanas Strazdas, meiliai Strazdeliu vadinamas, „Giesmėje apie Vardą Marijos“ lengvu žaismingu tonu išaukština Mariją, jos linksmumą, grožį. Su pasigėrėjimu vadindamas dangaus ir žemės Lelija, išrinktuoju Dangaus darželio Žiedu, Aušros Žvaigžde, Ramybės skrynia…, vienu žodžiu išryškina ir didžią Marijos galybę: „saldziausis tawa wardas, // Unt wisa swieta kardas“. A. Strazdo giesmes nagrinėjusi B. Speičytė „kardo“ reikšmę sieja su 1683 m. pasiekta pergale prie Vienos. „Mūšiui vadovavęs karalius Jonas III Sobieskis pasižymėjo pamaldumu Švč. Mergelei Marijai, jis prieš kautynes nurodė ant vėliavų įrašyti Marijos vardą. Pergalingas mūšis įvyko rugsėjo 12 d., kurią popiežius Inocentas XI vėliau paskelbė Švč. Mergelės Marijos Vardo švente“. Todėl, anot poeto, kiekvienoje dangaus ir žemės vietoje Marijai atiduodama garbė, todėl ji yra galinga apiekunka (globėja).

Didžią Marijos galybę apdainuoja ir Maironis, pakartojimais išryškindamas, jog ta galybė yra ne iš savęs, bet per užtarimo malonę: „Taip daugel pas Dievą gali!“. Užtarimo reikia tiek A. Strazdo „grieszniem źmaniem“, tiek Maironio ant žemės vargstančiam, vargų suspaustam, netekusiam tėvynės, klystančiam, nupuolusiam žmogui menkiausiam. Laimei, yra Marija – Skaisčiausia lelija, kuri šviečia „ant Dangaus“, sugrąžina prie Dievo, užtaria Teismo dieną.

Kun. Kęstutis Trimakas eil. „Dėmėjosi ir gimdė“ primena, jog didžiausia galybė slypi mažume: „Maža, nereikšminga Ji pati buvo // nežinomo Nazareto užkampy“…

Tik Svarbiausiasis atkreipė dėmesį į Ją,
pakėlė negalinčią,
apdovanojo neturinčią,
išaukštino žemą.

Strazdo ir Maironio eilėse Marija vadinama visų žmonių miela Motina, Motinėle. Ši visuotinė Motinystė kyla iš Marijos – Dievo Motinos – motinystės, kurios švelniausi akordai atrasti Bernardo Brazdžionio „Dievo motinos lopšinėje“. Poetas susitapatina su Marija atjausdamas jos rūpestį, kuris šiuo vieninteliu momentu iškeliamas labiau nei žmonijos rūpesčiai:

Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
ir žvaigždės, jūs, plazdenkite tyliau, –
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išauš.

Poetas Marijos vardu kviečia nurimti tyliai Adoracijai.

Vieną šventą naktį leidusi sau pabūti vien savo Sūnaus, „savo džiaugsmo“ Motina, Marija, atiduodama Sūnų dėl „griesznu zmaniu“, ir pati atsiduoda skausmingai motinystei, paženklintai septynių kalavijų.

Gintarė Jautakaitė eil. „Gimimas“ išjaučia aštrų, draskantį, skeliantį, devyngalvį skausmą. Marija kenčia savo sūnaus kančią. Ryškiai visiems matoma Sūnaus kūno kančia suspindi nematomos, tyliai iškentėtos Motinos sielos kančios ašara. Žolinė – Marijos ėmimo į Dangų šventė. G. Jautakaitė kalba apie Marijos prikėlimą, iškėlimą, pagarbinimą, karūnavimą, pasikeitimą:

Vėl naują angelą iš molio Viešpats lipdo
Ir liepia kankinę prikelt ir karūnuot –
Nurimusią, paženklintą, kitokią,
Pradėjusią iš naujo. Nuo Pradžios.

Kun. Leonardas Andriekus eil. „Sopulingoji Motina“ Marijos skausmą sudabartina. Dievo Motina nešioja aštuntojo kalavijo skausmą dėl mūsų – „paklydusių laukų žvakelių“.

Tai dar į širdį Tau aštuntas kalavijas
Giliai įsmigo Lietuvos laukuos!
O Motina, pas mus apsnigusi, pas mus nulijus,
Kas bepaguos Tave dabar, kas bepaguos?

B. Brazdžionis, G. Jautakaitė, L. Andriekus parodo, jog ir žmogus geba atjausti motinišką Marijos rūpestį, ašaroje spindinčią kančią, bežodę auką. Lyg paguodos žodžiai L. Andriekaus sopulingajai Motinai skamba prel. Vytauto Stepono Vaičiūno žodžiai:

Ne visi juk apleidom Tave.
Ne visi juk pamiršom, Mieloji…
Vėl iš naujo pamilstam Tave –
Tu juk Motina mūsų Brangioji.

Eilėraštyje „Kauno Bazilikos Sopulingoji“ pabrėžiama paprasto buvimo kartu svarba: “Prie Tavęs skausmuose aš pabūsiu“, „…su Tavim aš lieku“, „Prisiartinai tyliai gatvelėm“. Reflektuojamas itin artimas, švelnus sielos pokalbis su Dievo Motina, į kurią švelniai kreipiamasi „Mieloji“.

Baigdama drįstu ir tave, mielas skaitytojau, pakviesti kartu su Lacrima kreiptis į Dangun Paimtąją:

Nekaltoji Mergele ir Motina,
Leisk man šlovint Tave- žemės ašarai…
Tu viena – niekaip nepakartotina,
Lelija, skirta Dieviškai Vasarai!

<…>

Vesk ir mus, kur palaiminta Vasara
Meilės soduose žydi nevystanti!
…To maldauju ir aš…, Tavo Ašara,
Šitoj žemėj kentėdama, klystanti!- –

*Nuotraukose: Malda prie Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslo, Čenstakavos Dievo Motinos ikonos piligrimystė Šiaulių vyskupijoje ir Fatimos Dievo Motinos statula, TFP organizacijos narių nešama iš Tytuvėnų į Šiluvą.