Kristaus Krikštas – B                                                                                                                                 Šiauliai, 2024 m. sausio 7 d.

Iz 55,1-11; 1 Jn 5,1-9; Mk 1,7-11

KATALIKIŠKŲ ŠEIMŲ DIENA

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Man tikrai malonu šiandien būti čia, Šiauliuose, su jumis visais, švęsti Viešpaties Krikšto šventę ir paminėti tradicinę katalikiškos šeimos dieną.

Nuoširdžiai sveikinu jūsų vietos Ordinarą, Jo Ekscelenciją vyskupą Eugenijų Bartulį ir dėkoju jam už malonų kvietimą vadovauti šios dienos Šventoms Mišioms. Sveikinu visus savo brolius vyskupus ir kunigus, koncelebruojančius šią Šventąją Eucharistiją, ir visus jus, brangūs broliai ir seserys Kristuje, kurie šiandien čia atvykote kartu melstis už mūsų vietinę Bažnyčią ir visas katalikiškas šeimas, taip pat sveikinu tuos, kurie seka šią liturgiją per „Marijos radiją“.

Viešosios Jėzaus veiklos pradžioje Jonas Krikštytojas jį pakrikštijo Jordano upėje. Tai buvo lemiamas momentas Jėzui, nes tuo prasidėjo jo viešoji veikla. Priimdamas Jono skelbtą krikštą, Jėzus leido save priskirti prie nuodėmingos žmonijos, nors ir buvo be nuodėmės, nes jis jau buvo „Dievo Avinėlis“, atėjęs panaikinti pasaulio nuodėmių.

Jėzaus krikšto akimirką įvyko trumpas Dievo apsireiškimas, arba kitaip sakant, Teofanija. Dievas apsireiškė kaip asmenų Trejybė. Tėvo balsas pasigirdo iš dangaus tuo metu, kai jo Sūnus Jėzus priėmė krikštą, o tada Dvasia pasirodė balandžio pavidalu, ir nusileido ant jo. Šiame trumpame Trejybės apsireiškime per tikėjimą galime suprasti, kad Jėzus tikrai ateina iš Dievo ir yra įsikūnijęs Dievas. Jis tikrai yra viena su Tėvu ir Šventąja Dvasia, ir tai yra būdas, kurį Dievas pasirinko apsireikšti žmonijai.

Balsas, pasigirdęs iš dangaus, pirmiausia buvo skirtas Jėzui: Tu mano mylimasis Sūnus; tavimiàš gėriuosi. Tačiau šie nuostabūs žodžiai buvo pasakyti ne tik Jėzui, bet ir mums visiems mūsų krikšto metu. Šiuose žodžiuose slypi krikšto esmė ir prasmė – momentas, kai tapome mylimu Dievo vaiku, gimusiu ne tik fiziniam, bet ir dvasiniam bei amžinajam gyvenimui. Todėl gyvenkime kaip mylimi Dievo vaikai, širdyje tikėdami, kad turime Tėvą danguje, kuris mus sukūrė ir palaiko, kad turime Sūnų, paaukojusį savo gyvybę už mūsų išgelbėjimą, ir kad ms gãvome Šventąją Dvasią mūsų pašventinimui, o tai yra kiekvieno krikščionio užduotis.

Viešpats Dievas, kuris sukūrė mus per mūsų tėvų meilę ir pašventino mus kaip savo vaikus per krikštą, užtikrina, kad mes tikrai esame jo sūnūs ir dukterys ir kad Jis yra mūsų Tėvas. Tai, ko Viešpats Dievas prašo iš savo mylimų sūnų ir dukterų, – kad jis būtų mūsų gyvenimo meilė. Kitaip tariant, kad tas, kuris yra Meilė, būtų mylimas! Atverkime savo širdis mūsų dangiškojo Tėvo meilei, leiskime Jo Šventajai Dvasiai nusileisti ant mūsų iš dangaus kasdienėse maldose ir eikime keliu, kurį mums parodė Jo Sūnus Jėzus, kad turėtume visavertį gyvenimą ir būtume bendraįpėdiniai su Kristumi!

Bėgant metams suvokiame didelę šeimos svarbą. Dievas pasirinko būti šeimos dalimi ir taip parodė, kaip labai vertina ir laimina šeimos bendruomenę. Jei meilė Dievui ugdoma mumyse ir mūsų šeimose, tai sukuria tikras krikščioniškas dorybes ir padeda tobulėti mums patiems bei visúomenei, kurioje gyvename. Todėl trumpai pamąstykime apie šeimos svarbą ir tėvų vaidmenį šeimos ir vaikų gyvenime. Tapti tėčiu ir mama lengva, tačiau būti geru tėčiu ir gera mama – labai daug pastangų reikalaujantis ir atsakingas uždavinys, kuris užkrauna daugybę iššūkių ant tėvų pečių.

Todėl kiekvienas vyras, norintis susituokti ir tapti tėvu, yra prašomas paaukoti save dėl žmonos ir savo šeimos. Tai reiškia tam tikrų įsipareigojimų prisiėmimą sau:

1. Visų pirma, kiekvienas tėvas yra pašauktas aprūpinti savo šeimą ir rūpintis visais jos poreikiais bei vienodai mylėti ir remti savo žmoną ir visus jos narius.

2. Tėvas turi būti dvasingo žmogaus pavyzdys ir lyderis, besimeldžiantis už šeimą, nesigėdijantis savo tikėjimo, tačiau džiaugsmingai ir uoliai gyvenantis savo tikėjimu taip, kad s šeima reguliariai eitų į Šventąsias Mišias ir užtikrintų, kad visi šeimos nariai priimtų šventuosius sakramentus.

3. Tėvas pašauktas būti sąžiningu, geru, tiesą ir teisingumą puoselėjančiu žmogumi, o kartu būti drąsiu, atsakingu ir patikimu žmogumi visuomenėje bei šeimoje.

4. Tėvas turi padėti savo žmonai ir patarnauti savo šeimai, ne tik tada, kai reikia, ir vengti siekti pats būti aptarnaujamas.

5. Tėvas yra pašauktas paaukoti save ir net paaukoti savo gyvybę, kad apsaugotų savo šeimą. Jis turi būti doro, sąžiningo visiems ir atlaidaus, panašaus į mūsų dangiškąjį Tėvą, žmogaus pavyzdys.

6. Tėvas niekada neturėtų būti pernelyg griežtas ar neatlaidus savo vaikams, jei jie klysta, bet turi norėti išmokyti juos, kas yra gera ir kaip išvengti blogio, savo pavyzdžiu, patvirtintu jo žodžiais ir veiksmais.

7. Tėvas turi būti saikingas valgydamas ir gerdamas, malonaus elgesio, romaus kalbėjimo, darbštus darbuose, oriai rengtis, būti dėmesingas ir malonus žmonai ir vaikams.

8. Tėvas turi visada būti šalia ir būti prieinamas, kad galėtų praleisti laiką su žmona ir vaikais, tai yra su jais pasikalbėti, net ir tuomet kai jis yra pagrįstai pavargęs nuo darbo.

9. Tėvas turi gerbti savo vaikų asmenybę ir sumanumą, kai jie užauga ir renkasi savo gyvenimo kelią, jei tai neprieštarauja dorai, ir nebesielgti su jais kaip su vaikais, kai jie gyvena savarankiš

10. Tėvas turi būti išmintingo, doro ir pamaldaus žmogaus ženklas ir pavyzdys, kad jo vaikai užaugtų sekdami jo geru pavyzdžiu ir vieną dieną pasiektų dangų.

Pasauliui labai reikia gerų krikščionių tėvų. Jei turime gerą tėvą, turėtume už jį dėkoti Dievui. Jei mūsų tėvas buvo geras ir jau išėjo į amžinybę su Dievu, tai mes tikime, kad dabar jis meldžiasi iš dangaus už savo šeimą. O jei tavo tėvas gyvas ir dar neįgyvendino savo užduoties, reikia dar labiau už jį melstis, kad Viešpats būtų gailestingas ir suteiktų jam malonių, kurių jam reikia, kad taptų geresniu. Kartu turime siųsti padėkos maldas visiems kunigams ir vyskupams, kurie yra mūsų dvasiniai tėvai, kurie mus veda ir lydi amžinybės kelyje.

Senovės žydų patarlė apie krikščiones motinas sako: „Dievas negalėjo būti visur iš karto, todėl Jis sukūrė motinas“. Žinome, kad Dieve yra visi teigiami ir didingi vyrų ir moterų bruožai, todėl dabar pasvarstykime, kokia turi būti krikščionė motina ir moteris ir ko iš jos prašoma:

1. Motina turi būti šeimos širdis, širdis, kuri neša į šeimą švelnumo ir meilės šilumą, taigi, Dievo meilės kitiems ir savo vaikams pavyzdys. Ji turi būti Dievo gerumo įsikūnijimas savo šeimoje ir pasaulyje.

2. Motina turi būti tikinti, kuri reguliariai meldžiasi Dievui ir moko savo vaikus melstis.

3. Ji visada turėtų būti oriai apsirengusi ir maloni žodžiuose.

4. Ji pašaukta puoselėti gerus tarpusavio santykius su vyru, remti vyrą jo, kaip šeimos galvos, vaidmenyje, palaikyti gerą vyro ir vaikų tarpusavio bendravimą.

5. Motina pašaukta mokyti savo vaikus pasiaukojimo ir išsižadėjimo bei abipusės pagarbos svarbos.

6. Ji yra pašaukta aprūpinti savo šeimą kokybiška mityba ir mokyti savo vaikus sveikos mitybos ir sveiko gyvenimo svarbos.

7. Ji turi būti visada maloni, rami, teisinga ir visame kame nuostabi.

8. Mama turi pataisyti savo vaikus, kai jie daro klaidas, ir palaikyti juos, kai jie daro gerus darbus.

9. Ji yra pašaukta gerbti kiekvieno savo vaiko laisvę ir asmenybę, kai jie yra suaugę, o kai jie tampa nepriklausomi, nesikišti ir nekelti sumaiš Ji negali būti ta, kuri dirba ir sprendžia viską už juos, kad galėtų juos kontroliuoti.

10. Kiekviena mama turi dėkoti Dievui už gyvybės dovaną ir už savo vaikus, nes ji juos gavo kaip didelę dovaną, o ne kaip savo privačią nuosavybę.

Niekada nepamirškime, kad Dievo meilė visų pirma atsiskleidžia šeimos bendruomenėje, kur yra tikėjimas, viltis ir meilė, kur yra pagarba ir nuolat meldžiamasi Dievui. Todėl katalikiškos šeimos visada turi išlikti tvirtos ir vienijamos altruistinės, pasiaukojančios ir dosnios meilės.

Mūsų šeimos gali rasti šviesą ir pavyzdį Šventojoje Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimoje. Šiandienos Katalikiškos šeimos, reguliariai besimeldžiančios Dievui, ištisus metus kiekvieną sekmadienį ir šventėmis švenčiančios Eucharistijos sakramentą, aktyviai veikiančios savo parapijos bendruomenėse yra laimingos šeimos, globojamos maloningos Dievo akivaizdos.

Mūsų šeimos gali tapti dar didesnėmis maldos bendruomenėmis, kuriose visi mokosi melstis ir kur gali būti puoselėjami dvasiniai pašaukimai bei kiti prestižiniai pašaukimai. Dievas gali padaryti didelių dalykų mumyse ir per mus. Viskas priklauso nuo mūsų pasirengimo išgirsti jo balsą ir tikėjimo atsiliepti į jo kvietimą.

Katalikiškos šeimos yra pašauktos būti kitokiomis visuomenėje, o tai reiškia būti geresnėmis už tas, kurios yra egoistiškos ir egocentriškos. Štai kodėl kiekvienas iš jūsų, brangūs broliai, turite būti vienas kitam, švetas výras, šventa moteris, šventi tėvai ir šventi vaikai, šventa šeima, kuri visada bus gražus ir malonus indėlis Dievui, Bažnyčiai, tavo šeimai ir visuomenei apskritai!

Todėl šiandien ir kiekvieną dieną melskimės už dvasinį ir moralinį mūsų šeimų atsinaujinimą, kad įvyktų mūsų žmonių atsivertimas. Visuose dalykuose ieškokime Dievo pagalbos ir malonės bei galingo Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventojo Juozapo užtarimo, kurie mus globoja ir padeda iš dangaus. Tegul jie padeda mums prisiimti savo, kaip tėvų, vaikų ir šeimų, pareigas mūsų šiuolaikiniame, netikinčiame, savanaudiškame ir griaunančiame pasaulyje, ir tenukreipia mus link Kristaus, į jo tiesos, teisingumo ir gyvenimo kelią. Ir tegul šis kelias visada būna mūsų išganymo ir naujo gyvenimo meilėje, vedančio į amžinąjį gyvenimą su Dievu, tikslas. Amen.