Birželio 30 d. brolis Marija Elijas iš Kryžių kalno vienuolyno dovanojo giesmių, pamąstymų, pasakojimų vakarą „Kelionėje pas Saulėtąją Moterį“.
Į susitikimą su broliu pirmadienio vakarą prigužėjo pilna Šiaulių vyskupijos Pastoracinio centro salė. Svečią pristatė p. Valė, pakvietusi visus rūpesčius palikti už durų.
Iš Kryžių kalno vienuolyno atvykęs brolis Elijas dalijosi mintimis iš piligriminių kelionių pėsčiomis į Šventąją Žemę, Meksiką ir kitas šalis. Prisiminimus bei pamąstymus svečias lydėjo ištraukomis iš Šventojo Rašto, giesmėmis, muzikos garsais, nuotraukomis.
Keletas brolio minčių:
Mūsų gyvenimas tik kelionė. Kelionė į Tėvo namus, į Dangaus karalystę.
Kiekvieno mūsų kelias labai nuostabus ir įdomus: su pakilimais ir nusileidimais, su džiaugsmu ir liūdesiu, su šviesa ir tamsa.
Šios skaidrės atspindi kelionę, kurią man Dievas davė kaip dovaną. Tos lietuvių piligriminės kelionės (organizuojamos laisvalaikio užimtumo asociacijos „Piligrimas“, vadovaujamos Gintaro Naudžiūno – aut. past.) labai unikalios. Jos vienintelės tokios ilgos.
Susitikimas pavadintas „Kelionėje pas Saulėtąją Moterį“. Saulėtoji Moteris – iš Jono apreiškimo knygos. Tai Moteris, kuri ruošia kelią Dievo atėjimui.
Esame dvasinės būtybės, kurios gyvena žemiškame kūne. Mūsų dvasia visada nori būti su Tėvu. kai nuo Jo atsiskiriame, patiriame kančią.
Kančia išvalo mūsų sielą, kad Šv. Dvasia galėtų gyventi mumyse.
Šiose kelionėse nemažai kančios, išmėginimų. Tai atgailos ir atsiprašymo kelias. Kai norime susitaikyti su savo tėvais, pirmiausia jų atsiprašome. Taip ir su dangiškuoju Tėvu.
Kai jaučiame savo mažumą, trapumą, Dievas apsigyvena mumyse. O kai jaučiamės dideli, Dievui nebelieka vietos. Dievas, gyvendamas mumyse, keičia mus pačius. Tuomet keičiasi santykiai ir su aplinkiniais.
Kelionė į Jeruzalę irgi buvo ieškojimas, ieškojimas Dievo veido. Kaip išdžiuvusi žemė atrodo mūsų siela. Po kančios, po tamsos ateina aušra.
Dievas mums davė tylą, kad joje išgirstume Jį. Pranašas Joelis išgirdo Dievo balsą tyliame vėjo dvelksme. Tyloje galime apmąstyti savo gyvenimą, žingsnius, poelgius.
Dievas davė dešimt įsakymų, nes nori, kad būtume laimingi. Tik laikydamiesi Dievo duoto kelio galime būti laimingi.
Dievas davė Mariją kaip mūsų visų Motiną, kad pasiimtume ją pas save.
Marija nėra vien tik moteris pagimdžiusi Dievo Sūnų. Ji taip pat ir kelias, vedantis į Dievo namus. Tas kelias šviesus, lengvas. Dievas mums jį nustatė. Tačiau tuo keliu galime eiti tik tada, kai pasiimame Mariją pas save į namus.
Mes galime pastebėti, kad jei žmogus labai myli Dievo Motiną, jame yra šviesos spindulėlis.
Brolis Elijas atviravo, jog daugelis susitikimo metu giedotų giesmių gimė kelionėje į Gvadelupę (Meksika). Svečias sakė, kad jam šios kelionės tikrai nebuvo lengvos. Ir po kelionės pėsčiomis į Jeruzalę (kuri truko puse metų), buvo nusprendęs daugiau nesileisti į tokias piligrimystes. Tad pasiūlymą keliauti į Meksiką iš pradžių atmetė, bet paskui nusileido, priimdamas tai kaip Dievo kvietimą. „Negalvojau, kad iš kančios gali gimti tiek giesmių“, – sakė brolis Elijas.
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pasidžiaugė, kad, skaidrių pagalba, per pusantros valandos apkeliauta tiek šalių; ir jūros perplauktos, ir į kalnus užkopta. Šios piligriminės kelionės, kurias nuotraukomis atpasakojo ir giesmėmis įamžino brolis Elijas, anot ganytojo, galėtų būti įrašytos į Gineso rekordų knygą. Nėra pasaulyje kito tokio kryžiaus, kuris ant žmonių pečių būtų tiek kilometrų nukeliavęs. Apibendrindamas vakaro įspūdžius Jo Ekscelencija sakė: Kokie gražūs žmonės, kurie eina ištikimybės keliu. Jie kyla į kalnus tiesiogine ir perkeltine prasme. Kito kelio nėra į dangų, tik per meilę.
Vakaras baigtas vyskupo palaiminimu bei tradicine bendra giesme „Viešpaties palaima visada telydi mus“.
Pasidžiaugta sumanymu išleisti brolio Elijo mąstymų ir giesmių diską. Tad tikėkimės greito disko pristatymo vakaro.