Birželio 29 d. Šiaulių šv. apašt. Petro ir Pauliaus katedroje, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmėse, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis rankų uždėjimu diakonų šventimus suteikė Kauno kunigų seminarijos klierikams Gediminui Kasperavičiui ir Matui Kasparui.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis šventė dvidešimt antrąsias vyskupystės konsekravimo metines (1997). Katedros klebonas kun. Egidijus Venckus visos parapijos vardu įteikė 22 baltas maldas už ganytoją simbolizuojančias rožes.

Daugiau nuotraukų…

  ——————————————————————————————————————

2017 m. lapkričio 26 d. Šiaulių katedroje, sutikus pal. T. Matulionio relikvijas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis suteikė akolito skyrimus Gediminui Kasperavičiui ir Matui Kasparui, šį reikšmingą įvykį pavadindamas „prisilietimu prie Kristaus“.

Diakonystė – atsakomybė prieš Dievą ir žmogų

Paskutinį birželio šeštadienį Šiaulių katedra kvies į didžias ir reikšmingas iškilmes. Bus švenčiami tituliniai Katedros atlaidai. Šiaulių vyskupas minės konsekravimo vyskupu 22 metines ir suteiks diakono šventimus dviems Šiaulių vyskupijos klierikams – Matui Kasparui ir Gediminui Kasperavičiui. Diakonatas yra pirmasis šventimų laipsnis, todėl paprašėme seminaristų Mato ir Gedimino pasidalinti mintimis prieš šią svarbią jiems ir visai Bažnyčiai šventę.

Svarbiausia – dvasinė branda

Belaukiant diakonystės šventimų dienos pirmiausia sunku patikėti, jog ji jau atėjo. Tuos kelis metus besimokant seminarijoje sukiesi kaip vilkelis kasdienos rutinoje, studijų ir seminarijos rūpesčiuose ir nepajunti kaip greitai bėga laikas. Ir žinoma, kai toji diena tam tikra prasme ištinka, suspurda širdis pagalvojus, kokią atsakomybę reikia prisiimti prieš Dievą ir prieš kiekvieną man Jo patikėtą žmogų. Tačiau visa tai vainikuoja kviečiančio Jo balso teikiamas džiaugsmas ir ramybė – jeigu Dievas mane šaukia, tikriausiai žino, ką daro ir pasitiki manimi, jog su Jo malone pateisinsiu Jo lūkesčius.

Laikas, praleistas seminarijoje, nėra skirtas vien tik studijoms. Kur kas svarbiau dvasinė branda, pasireiškianti troškimu tarnauti ir būti dėl kito. Aišku, toji branda siektina ne tik seminarijos metais ar vėlesniais kunigystės metais – tai viso gyvenimo programa. Tačiau bent sudaiginti tarnavimo dvasios grūdą jau pirmuose žingsniuose kunigystės link yra labai svarbu. Todėl pašventintasis diakonas bent gerą pusmetį prieš kunigystės šventimus privalo darbuotis Viešpaties, tapusio visų tarnu, pavyzdžiu, kad būsima kunigystė šaknytųsi Jėzaus, plaunančio savo mokiniams kojas, pavyzdyje (Gediminas Kasperavičius).

 Tarnystei ruošėsi šešerius metus

Katalikų Bažnyčioje yra trys šventimų laipsniai: diakono, kunigo ir vyskupo. Diakonatas yra pirmasis šventimų laipsnis. Sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyboje. Diakono pareiga – kompetentingos vadovybės pavedimu iškilmingai krikštyti, sergėti ir dalyti Eucharistiją, Bažnyčios vardu paliudyti ir palaiminti santuoką, nešti mirštantiesiems viatiką, skaityti tikintiesiems Šventąjį Raštą, mokyti ir raginti žmones, vadovauti tikinčiųjų garbinimui ir maldai, teikti sakramentalijas, vadovauti gedulo apeigoms ir laidotuvėms.

Šiai tarnystei ruošiausi šešerius metus Kauno kunigų seminarijoje. Joje man sekėsi gerai, nes nuo mažens patarnavau savo parapijos bažnyčioje. Mokytis taip pat sekėsi gerai, sėkmingai užbaigiau Vytauto Didžiojo universitetą, katalikų teologijos fakultetą. Baigiamojo darbo tema — Dievo karalystės sampratos teologiniai aspektai. Dievo karalystės tema evangelijose yra aktuali, todėl nusprendžiau pasigilinti į tai, ką Šventasis Raštas kalba apie karalystę ir kokius aspektus išryškina teologai. Galiausiai į šią karalystę esame pašaukti kiekvienas (Matas Kasparas).

Tapti dovana kitam

Gediminas katalikų teologijos bakalauro moksliniam laipsniui įgyti rinkosi rašyti apie „Jėzaus duodamą bilietą į tikrąją žmogaus laimę, kurio kaina – reikia tapti dovana kitam, išmokti pastebėti artimą, būti dėl jo, tarnauti“: manau šiandienos visuomenei ypatingai reikalingas toks vaistas nuo perdėto troškimo savintis, turėti, valdyti, paminant šalia esančio teises ir prigimtines laisves. Žmogus, kartą paragavęs uždrausto vaisiaus Rojaus sode, nori vis daugiau ir daugiau ir yra linkęs persisotinti materialiomis gėrybėmis. Jėzus paliko „persisotinimo“ aukojimusi pavyzdį – viską, net savo gyvybę atidavęs dėl žmonių Jis tapo pačiu tikriausiu ir laimingiausiu žmogumi, apdovanotu Dievo Sūnaus vardu ir sostu Dievo dešinėje. Dovanojimosi nuostata svarbi tiek kunigystėje, tiek kiekvienam žmogui, trokštančiam būti tikrai laimingu.

Galvojant apie ateitį prisimenu palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio žodžius: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“ Žinoma, šie žodžiai skamba pakankamai radikaliai ir tikriausiai kvepėtų puikybe, jeigu sakyčiau, jog tai mano ateities planas. Tai daugiau visus ateities darbus motyvuojantis tikslas, kurio trokštu siekti nuoširdžia tarnyste toje bendruomenėje, kurioje Dievas vyskupo rankomis įkurdins. Tik duok, Dieve, ne kam kitam, o tik Tau ir Tavo Bažnyčiai tarnauti (Gediminas Kasperavičius).