Gegužės 5 d. popietę Šiaulių vyskupijos Pastoracinio centro salėje pristatyta Vigmanto BUTKAUS knyga „Stebuklo horizontai. Šiluva ir jos legenda lietuvių literatūroje“.
Renginyje dalyvavo autorius – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Naujosios literatūros skyriaus vedėjas doc. dr. Vigmantas Butkus, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, autoriaus tėveliai Elvyra ir Edmundas Butkai, kolegos filologai, kiti mokslininkai, studentai, Lietuvos katalikių moterų draugijos narės, kiti tikintieji. Monografijos pristatymą moderavo Šiaulių universiteto doc. dr. Dalia Jakaitė, kuri pristatė autorių kaip turintį pastovų ir gausų skaitytojų ratą. Iš tiesų mokslinei bendruomenei autorius gerai žinomas: nuo 1988 m. dirbo Šiaulių universitete Humanitariniame fakultete, buvo Lietuvių literatūros katedros vedėjas, yra išleidęs daug mokslinių straipsnių, 4 knygas (mokslines ir eseistines), yra kelių knygų sudarytojas, aktyvus mokslininkas.
Vigmantas Butkus teigė, kad knygos gimimą lėmė 2 priežastys: mokslinis interesas, atsiliepiant į besiplečiančią literatūros topografijos nagrinėjimo tradiciją; ir giminės nuotrauka, lydėjusi nuo vaikystės. Nuotraukoje – maldininkai Šiluvoje per Šilinių atlaidus1948 m. Tarp jų – ir autoriau mama Elvyra. Nuo šios nuotraukos prasidėjo asmeninis autoriaus susidomėjimas tema.
Pradžioje planuota parašyti nedidelę knygutę. Tačiau, tekstų vis daugėjo, „supratau, kad nuskriausiu Šiluvą, jei parašysiu tik mažą knygutę“, – sakė autorius. Knygą sudaro 230 psl., tačiau, anot V. Butkaus, vis tiek daug kas liko už knygos borto.
M
okslinėje monografijoje pateikta literatūrologinė analizė. Tačiau šiam darbui prireikė ir istorinių, teologinių, bažnytinės istorijos žinių. Autorius pristatymo metu džiaugėsi bendradarbiavimu su minėtos srities specialistais, pav. istoriku Liudu Jovaiša, istoriku, filologu, religijos gyvenimo apžvalgininku Pauliumi V. Subačiumi, kurie vėliau recenzavo monografiją. Tad knyga, anot prelegento, išaugo iš istorijos, teologijos, literatūros susidūrimo.
Monografijoje nagrinėti įvairūs lietuvių literatūros kūriniai: giesmės, eilėraščiai, dramos, apysakos ir kt. Pristatyti seniausi rasti tekstai: nuorašas 1661 m. dokumento, kuriame pirmą kartą aprašytas Švč. Mergelės Marijos pasirodymas Šiluvoje ir įvykiai po jo (lenkų k.); pirmoji 1786 m. datuojama giesmė Šiluvos Marijai ir kt.
Kai kuriuos tekstus, kaip pasakojo autorius, teko iš naujo perskaityti, atsisakius įprastinio požiūrio. Pavyzdžiui, Žemaitės kūriniai vertinami kaip satyriški. Tačiau V. Butkus pastebėjo, kad, perėjus prie sakralių dalykų, Žemaitės kūryboje ironija dingsta. Netgi priešingai, pasmerkiami tie, kurie ironiją apeigų atžvilgiu išlaiko.
Autoriaus dėmesio sulaukė ne tik pripažintų autorių (M. Valančiaus, K. Bradūno, L. Dovydėno, J. Griniaus ir kt.) kūriniai. Monografijoje aptarti ir nedidelio meniškumo, tačiau ypatingi savo nuoširdumu ir turintys didesnę auditoriją eilėraščiai.
Aptartas ir Šiluvos vargonininko muzikologo Juozo Kavaliausko indėlis, savą suliteratūrintą Marijos Šiluviškės apsireiškimo versiją rašiusio Sovietinės Lietuvos antišiluviškos ateistinės propagandos laikais. J. Kavaliauskas, kaip rašoma V. Butkaus monografijoje, sukūrė apie šimtą giesmių melodijų bei giesmėmis tapusių religinių ir religinio pobūdžio poetinių tekstų, dalis kurių skirta Marijai Šiluviškei. Pasakojama, kad būtent jis paskatino poetą Brazdžionį sukurti giesmę „Marijai Šiluvos Motinai“, kuri ir dabar giedama Šiluvos bažnyčioje.
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, pasidžiaugęs knyga, pirmiausiai padėkojo autoriaus tėveliams ir po to – autoriui, plačiai ir giliai atskleidusiam Šiluvos – nepaprastai brangaus kampelio – savitumą.
Anot literatūrologės Dalios Jakaitės, mokslinė monografija turi ir literatūrinį stilių. Gali būti skaitoma kaip gera drama ar net detektyvas, nes atsiskleidžia konkrečių realijų ieškojimo kelias.
Pristatymas baigėsi aktyvia diskusija ir autografų dalinimu.
Ant knygos nugarėlės: „Šioje knygoje nuosekliai atskleidžiama, kaip lietuvių literatūra poetinėmis priemonėmis įvietina Švč. Mergelę Mariją Šiluvoje ir kaip į literatūrą yra įrašoma pati Šiluva: jos sakralusis klodas, jos istorija ir kraštovaizdis. Skaitytojas įsitikins, kad nuo XIX a. iki mūsų dienų literatūrinė kūryba nebuvo vien pasyvus Šiluvos fenomeno vaizdavimas, bet reikšmingas religinių, kultūrinių, sociopsichologinių jo prasmių palaikymas, kūrimas bei perkūrimas, leidęs plėsti Šiluvos stebuklo horizontus, literatūros kūriniams skleistis kaip tokiems horizontams. Pristatomi ir analizuojami ne tik grožiniai, bet ir grožiniai-religiniai, grožiniai-etnografiniai, grožiniai-publicistiniai tekstai, pasitelkiamas platus įvairios kitos šiluviškos raštijos kontekstas. Knyga skirta ir tiems, kurie domėsis Šiluvos bei Šiluvos Marijos refleksija, ir tiems, kurių interesai bendresni, susiję apskritai su bet kokių geografinių vietovių, taip pat su vadinamųjų atminties vietų menine, kultūrine refleksija“ (http://www.llti.lt/lt/nauja_knyga/).