2024 m. kovo 25 d.

Brangus jaunime,

Kristus gyvas ir nori, kad jūs būtumėte gyvi! Šis įsitikinimas visada pripildo mano širdį džiaugsmo ir dabar skatina mane parašyti jums šią žinią, praėjus penkeriems metams po apaštališkojo paraginimo Christus vivit paskelbimo, – šis paraginimas buvo Vyskupų sinodo asamblėjos, kurios tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“, vaisius.

Pirmiausia norėčiau, kad mano žodžiai atgaivintų jumyse viltį. Galiu įsivaizduoti, jog daugelis jūsų jaučiasi nusivylę dėl dabartinės tarptautinės padėties, paženklintos daugybės konfliktų ir kančių. Todėl norėčiau drauge su jumis visų pirma paskelbti žinią, kuri yra mūsų ir visos žmonijos vilties pagrindas: „Kristus gyvas!“

Sakau tai kiekvienam iš jūsų asmeniškai: Kristus yra gyvas ir myli tave begaline meile. Jo meilės tau nesąlygoja tavo nuopuoliai ar klaidos. Atidavęs už tave savo gyvybę, jis nelaukia, kol būsi tobulas, kad galėtų tave mylėti. Pažvelk į jo ištiestas rankas ant kryžiaus ir „iš naujo leiskis būti išgelbėjamas“ [1]; vaikščiok su juo kaip su draugu, priimk jį į savo gyvenimą ir leisk jam dalyvauti tavo jaunystės džiaugsmuose ir viltyse, kančiose ir baimėse. Pamatysi, kad tavo kelias nušvis, ir net didžiausios naštos taps ne tokios sunkios, nes jis jas neš kartu su tavimi. Todėl kasdien šaukis Šventosios Dvasios, kuri „vis giliau veda į Kristaus širdį, kad vis labiau būtum pripildytas jo meilės, jo šviesos ir jo galios“ [2].

Kaip norėčiau, kad ši žinia pasiektų kiekvieną iš jūsų, kad kiekvienas savo gyvenime priimtumėte ją kaip gyvą ir tikrą, kad pajustumėte troškimą pasidalyti ja su savo draugais! Taip, nes jums tenka ši didi misija – liudyti visiems džiaugsmą, kylantį iš draugystės su Kristumi.

Savo pontifikato pradžioje, per Pasaulio jaunimo dienas Rio de Žaneire, primygtinai raginau jus: „Hagan lio!“, kad jūsų balsas būtų girdimas. Šiandien pakartotinai prašau: būkite girdimi, šaukite ne tiek savo balsu, kiek veikiau gyvenimu ir širdimi šią tiesą: Kristus gyvas! Kad visa Bažnyčia būtų paskatinta pakilti, vis iš naujo leistis į kelionę ir nešti savo žinią visam pasauliui.

Balandžio 14 d. minėsime 40 metų sukaktį nuo pirmojo didelio jaunimo sambūrio, kuris vyko per Šventuosius Atpirkimo metus ir buvo būsimųjų Pasaulio jaunimo dienų užuomazga. 1984-aisiais, baigiantis jubiliejiniams metams, šventasis Jonas Paulius II perdavė jaunuoliams Pasaulio jaunimo dienų kryžių patikėdamas jiems misiją nešti jį po visą pasaulį kaip ženklą ir priminimą, kad tik nukryžiuotame ir prisikėlusiame Jėzuje yra išganymas ir atpirkimas. Kaip gerai žinote, tai medinis kryžius be Nukryžiuotojo atvaizdo, ir tuo norėta priminti, jog švenčiamas Prisikėlimo triumfas, gyvybės pergalė prieš mirtį, ir visiems pasakyti: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ ( Lk 24, 5). Taip ir jūs kontempliuokite Jėzų: gyvą ir kupiną džiaugsmo, mirties nugalėtoją, draugą, kuris jus myli ir nori gyventi jumyse [3].

Tik šitaip, Jo buvimo šviesoje, praeities atminimas bus vaisingas, o jūs turėsite drąsos gyventi dabartimi ir su viltimi pasitikti ateitį. Galėsite laisvai perimti savo šeimų, senelių, tėvų istoriją, savo šalių religines tradicijas, kad savo ruožtu taptumėte rytojaus statytojais, ateities „kūrėjais“.

Paraginimas Christus vivit yra vaisius Bažnyčios, kuri nori keliauti drauge ir todėl klausosi, veda dialogą ir nuolat siekia įžvelgti Viešpaties valią. Štai kodėl daugiau nei prieš penkerius metus, rengiantis Sinodui jaunimo tema, daugelio jūsų iš įvairių pasaulio kraštų buvo paprašyta pasidalyti savo lūkesčiais ir troškimais. Šimtai jaunų žmonių atvykę į Romą kelias dienas dirbo kartu rinkdami idėjas, kurias galėtų pateikti Sinodui. Jų darbo dėka vyskupai galėjo susidaryti platesnį ir išsamesnį požiūrį į pasaulį ir Bažnyčią. Tai buvo tikras „sinodinis eksperimentas“, jis davė puikių vaisių ir paruošė dirvą naujam dabar vykstančiam Sinodui, skirtam būtent sinodiškumo temai. Kaip skaitome 2018 m. Sinodo baigiamajame dokumente, „jaunimo dalyvavimas padėjo „pažadinti“ sinodiškumą, kuris yra „konstitutyvus Bažnyčios dėmuo“ [4]. Dabar, šiuo nauju mūsų bažnytinės kelionės etapu, mums labiau nei bet kada reikia jūsų kūrybiškumo, kad galėtume ieškoti naujų kelių, visada likdami ištikimi savo šaknims.

Brangūs jaunuoliai, jūs esate gyva keliaujančios Bažnyčios viltis! Todėl dėkoju jums už jūsų buvimą ir indėlį į Kristaus Kūno gyvenimą. Ir prašau jūsų: tenepritrūksta mums jūsų gero šurmulio, jūsų veržlumo, kaip tvarkingo ir veikiančio variklio, jūsų originalios gyvensenos ir prisikėlusio Jėzaus džiaugsmo skelbimo! Štai ko meldžiu; ir jūsų taip pat prašau melstis už mane.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. kovo 25 d., Didysis pirmadienis.

PRANCIŠKUS