Draugai: ministrantas Deimantas, padedantis per liturgiją Linkuvos bažnyčioje ir Goda, tebesimokanti paskutinėje Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos klasėje, gailestingumą filosofiškai sieja su atleidimu, supratimu, tikrąja tiesa, pagalba silpnesniam ir kviečia dažniau pagalvoti apie tikrąją tiesą.

Gailestingumas yra neatsiejamas nuo atleidimo ir supratimo. Gailestingas žmogus tas, kuris sugeba suprasti, atleisti, nelaiko pagiežos ir suteikia žmogui antrą šansą įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo. Kiekvienas čia, žemiškajame kelyje, esame nuodėmingas žmogus – klysti yra žmogiška, iš klaidų juk mokomės čia gyventi, tačiau tada kodėl taip sunkiai sugebame atleisti kitiems jų nusižengimus ir klystkelius?

Dievas visada mokė, kad gailestingumas yra vienas iš svarbiausių dalykų, norint pasiekti amžinąją būveinę. Dievas, ne žmogus, yra amžinosios tiesos teisėjas. Jėzaus asmenyje viskas kalba apie gailestingumą. Iš tikrųjų Jis pats yra Gailestingumas, ir visą Evangeliją galima apibendrinti sakiniu „Dievo džiaugsmas yra atleisti“ (Popiežius Pranciškus). Mūsų gyvenimą, suteptą egoizmu, neapykanta, neviltimi, Dievas ragina atgręžti į Jo gailestingumą – „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

Tikrai visi žinome, kad patirti tikrąją, nesuvaidintą laimę, žmogui nereikia daug ir didžių dalykų. Taip, dažniausiai žmogus sunkiai pastebi mažus dalykus, kurie suteikia beribį džiaugsmą, laukdami akivazdaus ir didelio stebuklo. Tačiau visada pastebime, kaip maži ir smulkūs, kasdieniniai stebuklai nušviečia mūsų gyvenimus ir priverčia nusišypsoti – šeimos meilė, artimo draugo bendravimas, laiku ištiesta pagalbos ranka, supratingumas, užuojauta – juk visa tai yra lyg beribis žmogaus laimės šaltinis, neišsemiamas vanduo, kurį kiekvieną dieną geriame. Juk gailestingumas taip pat, kaip kriokliai, skverbiasi į mūsų gyvenimus, tačiau neretai mes jų neįsileidžiame. Neretai Dievo žodžiai būti atlaidžiam būna pamiršti ir iki galo nesuprasti. Tad kodėl žmogui kartais taip sunku atleisti tiek kito, tiek savas klaidas?

Baimė. Baimė būti įskaudintam vėl ir vėl priverčia pamiršti Dievo gailestingumą ir užgniaužti jį savyje. Kiek daug pasaulyje žmonių, kurie negali būti laimingi, nes užgniaužia savyje visą jį valdantį blogį ir neprisileidžia Dievo siunčiamos šviesos ir palaimos. Dievo žodžiai ir jo beribis gailestingumas lieka neišgirsti.

Tačiau ne tik baimė manipuliuoja žmogaus gyvenimą, bet ir amžina šiuolaikinio žmogaus laiko stoka. Neretai žmogus neberanda laiko pabūti su pačiu savimi, pagalvoti, kokia iš tiesų jo misija šiame laikinajame gyvenime. Neberanda laiko galvoti apie save, tad kaip rasti laiko pabūti su artimu žmogumi? Šiame pasaulyje ne visi gyvena vienodomis sąlygomis – vieniem yra gerai, kitiems blogai, o kitiems dar blogiau. Vandens stoka, prastos gyvenimo sąlygos, nedarbas, badas – juk yra tiek žmonių, kurie net elementariais dalykais negali naudotis, nes patys nepajėgia tuo pasirūpinti. Deja, neretai neatsiranda ir žmonių, ištiesiančių pagalbos ranką, nes šiame vis tolyn bėgančiame gyvenime labai sunkiai yra atrandamas laikas pagalvoti apie kito gerovę, ne tik apie savo. Tačiau juk Visagalis yra ne kartą sakęs, kad žemiškieji turtai ir liks žemėje – su savimi į amžinuosius namus jų nenusineši. Lieka tik tai, kas užtarnauta širdyje – gerumas, supratingumas, atjauta. Gailestingumas ir pagalba vienas kitam yra svarbūs dalykai, kurie svarbūs lavinti ir ruošti savo širdis amžinajam gyvenimui.

Tad raskime laiko dažniau pagalvoti ne apie žemiškojo gyvenimo malonumus, bet apie tai, kas iš tiesų yra svarbu – apie tikrąją tiesą, kurią mums nenumaldomai kalba pats Dievas. Išgirskime jo žodžius, tapkime jo gailstingos meilės nešėjais. Juk už mus Visagalis nunešė nuodėmių kryžių, atėjo mūsų laikas tapti to kryžiaus nešėjais. Nešti savo ir dar padėti jį panešti silpnesniam draugui. Tada gailestingumas visada sups mūsų gyvenimą.

___________________________________________

Apie Gailestingumą taip pat samprotavo:

Fausta