dtkkpb-su-parapijieciais-3

Nuotrauka iš http://catholicmartyrs.org

Gruodžio 11 d. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedroje pristatytas Dievo tarnas Pranciškus Budrys. Šiaulių vyskupijoje šiuo metu rengiamos Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės ir Dievo tarno Ignaco Štacho beatifikacijos bylos.
Pranciškus Budrys – kunigas, kankinys, kilęs iš Meškuičių parapijos, esančios šalia Kryžių kalno. Įšventintas kunigu, P. Budrys buvo paskirtas į sibirietišką Irkutsko parapiją, kurioje tarnavo iki mirties nuosprendžio. Kun. P. Budrio beatifikacijos byla pradėta 2003 m. gegužės 31 d. ir vedama Sankt Peterburge. Sekmadienį Šiaulių visuomenei DT Pranciškaus Budrio beatifikacijos bylą pristatė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis 11 val. šv. Mišių metu.

XX-ojo amžiaus kankinys Dievo tarnas kunigas Pranciškus Budrys

Liko su tais, kuriems tarnavo
Kunigas Pranciškus Budrys gimė 1882 m. spalio 14 d. Rupeikių kaime (8 km. iki Kryžių kalno), valstiečių šeimoje. Naujagimį trečiąją gyvenimo dieną Pranciškaus vardu pakrikštijo Meškuičių parapijos kunigas Vikentijus Šliageris.
dtkkpb-su-parapijieciais-1

Kun. P. Budrys – trečias iš kairės. Nuotrauka iš http://polish.gaspiko.ru

Iki devynerių metų gyveno  tėvų namuose. 1891–1893 mokėsi Kražiuose (Kelmės r.). Vienuolikos–keturiolikos metų paauglys padėjo tėvui dirbti ūkyje. 1896–1900 m. gyveno ir mokėsi Šiauliuose. 1900 m. išvyko į Maskvą. Išlaikyti egzaminai suteikė  teisę stoti į seminariją. 1903 m. gavo Kauno gubernatoriaus pasirašytą ištikimybės valdžiai liudijimą ir įstojo į dvasinę Peterburgo seminariją. Į kunigus buvo įšventintas 1907 m. Paskirtas į Irkucko parapiją, joje uoliai darbavosi iki suėmimo 1937 m., sąžiningai atlikdamas kunigo pareigas ir net bolševizmo įsigalėjimo metais nebandydamas grįžti į Lietuvą ir išvengti persekiojimų. Kun. Pranciškus Budrys rinkosi likti su tais, kuriems tarnavo,  ir vykdyti kunigo bei dekano pareigas. Tai liudija jo meilę tikintiesiems ir kunigišką savimonę save atiduoti kunigo tarnystei ten, kur labiausiai reikia, ten, kur buvo paskirtas tarnauti. 1937 m. gruodžio 16 d. kun. P. Budriui paskalbiamas nuosprendis ir jis sušaudomas kartu su kitais nuteistais katalikais.
Po Stalino mirties 1953 m. ir asmens kulto demaskavimo, peržiūrėjus nuteistųjų bylas, kun. P Budrys pripažintas nekaltas dėl to, kas jam buvo inkriminuota.
Kunigą Pranciškų Budrį kandidatu beatifikacijai pasiūlė Ufos katalikai.

 

Veikla, liudijanti dvasios tvirtybę
Kun. Pranciškus apibūdinamas kaip linksmas, nuoširdus, nepaprastai malonus, draugingas ir kalbus. Sankt Peterburge rengiamoje beatifikacijos byloje teigiama, kad jis turėjęs humoro jausmą, mokėjęs daugybę anekdotų ir žinojęs įdomių istorijų, mėgęs dainuoti. Iš prigimties optimistas.
Tik kunigystę pradėjusiam P. Budriui psichologiškai sunku buvo gyventi svetimuose kraštuose, toli nuo gimtinės ir artimųjų. Aplankyti tėvynę, artimuosius buvo beveik neįgyvendinama svajonė iš pradžių dėl lėšų stokos ir pavaduojančio kunigo nebuvimo, vėliau – dėl prasidėjusio karo, revoliucijos ir valstybinių sienų tarp Rusijos ir Lietuvos. Didelį tikėjimą, pasitikėjimą Dievu ir dvasios tvirtybę liudija tai, kad kun. P. Budrys liko tarnauti šalyje, kur katalikų kunigų beveik nebeliko, kur bolševikai persekiojo visų religijų tikinčiuosius. Tie, kurie lankė bažnyčias, buvo sekami, o kunigai ir aktyvūs parapijiečiai, remiantis įvairiausiomis išgalvotomis priežastimis, buvo areštuojami, teisiami, uždaromi kalėjimuose ar sustiprinto režimo lageriuose, tremiami. 1920–1924 m. rašyti P. Budrio laiškai leidžia teigti, kad jam buvo be galo sunku. Tačiau neatsisakė tarnystės Dievui, neieškojo  būdų, kaip išvykti į Tėvynę, nesutiko bendradarbiauti su ateistine valdžia.
Bolševikams perėmus valdžią Rusijoje, kun. P. Budrys ir toliau važinėjo po parapijas, atlikdamas  krikšto ir santuokų laiminimo apeigas, klausydamas išpažinčių, mokydamas vaikus katekizmo. Suvokdamas susidariusią situaciją, jis nenorėjo, kad parapijiečiai rizikuotų. Todėl krikšto ir vedybų  apeigos vykdavo ne bažnyčioje, o butuose.
Katechezė gamtoje

Katechezė gamtoje

Po 1924 m. kun. P. Budrys aptarnavo Tobolsko, Tiumenės, Permės, Jekaterinburgo, Čeliabinsko, Zlotousto, Kurgano, Ufos, Samaros, Kazanės ir Viatkos parapijas. Nors bolševikai 1930 m. uždarė bažnyčias Tobolske ir Tiumenėje, Kurgane ir Išime, kun. P. Budrys lankė ten gyvenančius katalikus, apeigas atlikdamas jų namuose. 1934–1937 m. jis buvo vienintelis kunigas, aptarnavęs tikinčiuosius milžiniškoje teritorijoje tarp Volgos ir Obės.
Kunigas suprato esąs nepajėgus vienas pats ruošti žmones tikėjimui, todėl minėtose vietovėse ieškojo patikimų parapijiečių katachetizacijai organizuoti prisidengiant draugiškais pasibuvimais / pasisėdėjimais  butuose ir „piknikais“ gamtoje, už miesto, kur suvažiuodavo ir suaugusieji, ir vaikai.
Nors gyvenimas buvo sunkus, pilnas pavojų, kun. P. Budrys visada stengėsi būti žvalus, palaikyti parapijiečių tikėjimo dvasią, visada buvo reiklus moralei ir apie tai kalbėdavo pamoksluose. Nors iš prigimties atviras, gyvenime stengėsi elgtis santūriai.

 

Stiprybės semtasi maldoje
1937 m. stalininis aparatas ėmėsi rengti represijų („nacionalinių“ bylų) sistemą, nukreiptą prieš tautinių mažumų (lenkų, vokiečių, estų, lietuvių ir kt.) atstovus, kaltinamus sukūrus slaptas organizacijas, kurių užduotis – šnipinėti  kitų valstybių naudai, sabotažų ir diversijų organizavimas, Tėvynės išdavystė ir t. t.
Remiantis Ufos parapijiečio A. J. Jansono, sėdėjusio su kunigu vienoje kameroje, prisiminimais, kun. P. Budrį tardymų metu labai mušdavo reikalaudami prisipažinti, kad jis – šnipas. Tačiau kiekvieną kartą, grįžęs po tardymų į kamerą, kun. P. Budrys nuoširdžiai melsdavosi visomis išgalėmis palaikydamas likimo draugus, vis kartodamas: „Dievas mūsų neapleis…“
Paminklas kankiniams

Paminklas kankiniams

1937 m lapkričio 11 d. sprendimu, kunigas Budrys buvo nuteistas sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1937 gruodžio 16 d. Ufos kalėjime.  Kartu su kun. Pranciškumi sušaudyti dar 189 įvairių miestų parapijiečiai. Sušaudytieji palaidoti Ufos miesto Sergijevsko kapinėse.
Katalikų bažnyčiai atgimus Rusijoje, atsikūrė ir parapijos kun. P. Budrio tarnautose vietovėse. Straipsniuose, skirtuose Jekaterinburgo, Permės, Viatkos katalikų istorijai ir atgimimui nušviesti spaudoje, internetiniuose saituose, prisimenama kun. P. Budrio asmenybė. Sulaukta informacijos ir apie gautas malones: po maldos į Dievo Tarną vyriškis atsikratė potraukio rūkyti; pagyvenusiai moteriai dingo kelių sąnarių skausmai.
Kančias ir dvasinius skausmus sukėlusi tragedija, susidūrusi su kunigo Pranciškaus kantrybe, atkaklumu, ištverme, principingumu ir uolumu, išryškino kun. P. Budrio požiūrį į savo tarnystę, būtent, nešti ir skiepyti viltį parapijiečiams net ir baisiausių negandų apsuptyje, skelbti išganymo viltį per Išganytojo pasiaukojančią mirtį ir Prisikėlimą. Kunigo viltis ir tikėjimas atgimsta atsikuriančiose parapijose ir tikinčiųjų širdyse.
Parengta pagal Irenos Ramaneckienės straipsnį „XX-ojo amžiaus kankinys Dievo tarnas kunigas Pranciškus Budrys“

Daugiau apie DT kun. Pranciškų Budrį:

http://catholicmartyrs.org

http://angelorum.lt

http://www.snaujienos.lt