Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos III gimn. klasės mokinė, septyniolikmetė Karolina Dambrauskaitė apie gailestingumą rašo remdamasi popiežiaus Pranciškaus žodžiais, kartu išsakydama ir savo samprotavimus. Ji jautriai aptaria gailestingumo sąsajas su teisingumu, meile artimui, pagalba vargstantiems. Gimnazistė šiuolaikinėje į abejingumą linkusioje visuomenėje drąsiai kviečia rodyti gailestingumo pavyzdį kitiems.

Kaip sako popiežius Pranciškus: „Gailestingumas, tai žodis, kuriame telpa visa Evangelija“. Evangelija mus moko atleisti, suprasti, užjausti ir, žinoma, mylėti. „Dievo gailestingumo ženklu galime laikyti kryžių. Jis rodo, kad Dievo meilė yra neišmatuojama, nes Jame visada rasime besąlygišką meilę, kuri pripažįsta mūsų gyvenimą kaip gėrį ir visada mums suteikia galimybę pradėti iš naujo“ (popiežius Pranciškus). Manau, kad gailestingumą ne tik gauname, tačiau ir juo gyvename. Kaip sako popiežius Pranciškus: „Būsime išties palaiminti ir laimingi tik tada, jei įžengsime į dievišką dovanos, neatlygintinos meilės, logiką, jei suprasime, kad Dievas mus pamilo begaliniai, idant mes pajėgtume mylėti kaip Jis, be ribų.“ Dievo meilė yra neišsenkanti, Jis niekada mūsų neapleis ir nepaliks vienų. Taip pat, manau, kad kalbant apie gailestingumą, svarbu paminėti ir nuo jo neatsiejamą teisingumą. Šiaip jau mes esame kviečiami būti teisingais, bent jau teisingais – o tai išties nelengva. Tačiau kartais uoliai siekdami taisyklių laikymosi, teisingo gyvenimo pagal jas, pradedame viską sausai ir teisingai vertinti, tame tarpe  ir žmonių paklydimus. O Dievas mus moko, kad virš visko turi būti meilė. Tiesa be meilės žudo. Manau, kad teisingas žvilgsnis, lydimas meilės ir noro padėti kitam yra gailestingumas. Gailestingumas pranoksta teisingumą. Jei nebūtų gailestingumo ir jei Dievas nebūtų gailestingas, tai mes nė vienas nepakliūtume į Dangų, nes jei jau teisingai žiūrėti, tai nė vienas jos nenusipelnėme. Jei Dievas nebūtų gailestingas – Jis nebūtų Meilė. Bet tai nereiškia, kad Jis nėra teisingas. Jei nebūtų gailestingumo, nebūtų prasmės gyventi, nes mes būtume pasmerkti amžinam teisingumui, pražūčiai. Tuo tarpu Dievas kviečia mus būti tokiais gailestingais kaip ir Jis yra ir žada mums palaiminimą: „palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Jei būsime gailestingi, tai ir Dievas mūsų pasigailės. Dėl to ir reikia gailestingumo.

Gruodžio 8 d. popiežius Pranciškus atidarė Vatikano Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Prasidėjo Gailestingumo jubiliejus, ir šventimo būdu, ir turiniu šiek tiek besiskiriantis nuo ligšiolinės Šventųjų metų tradicijos. Popiežius mato kaip pasauliui šiandien trūksta gailestingumo, todėl ir skelbia šiuos metus. Negana tikėti, reikia tikėjimu gyventi, o tikėjimo vaisiai turi būti regimas gailestingumas kasdienybėje. Taip pat, manau, kad popiežius Pranciškus paskelbė Gailestingumo metus, nes norėjo skelbti biblinę žinią – laisvės gražinimas vergams, neteisybės atlyginimas, skolų dovanojimas. Manau, kad popiežius Dievo Gailestingumo metais nori kiekvieną paskatinti mylėti artimą: atleisti, susitaikyti, būti geranoriškiems, nebūti abejingiems, kitų neišnaudoti ir neskriausti, neniekinti ir nežeminti, neapkalbinėti ir nešmeižti, vengti susipriešinimo, vadovautis tiesa ir teisingumu, būti sąžiningiems, skleisti viltį, ieškoti būdų vieniems ar drauge su kitais pagelbėti vargstantiems ir kenčiantiems, visuomet pasitikėti Dievo gerumu ir pagalba.

Šiuolaikinėje visuomenėje pastebime vis mažiau gailestingumo, daugėja vis daugiau žmonių, kurie lieka abejingi. Žmonių, kurie abejingi tiems, kurie turi negalią, kurie negali savimi pasirūpinti. Turėtume rodyti gailestingumo pavyzdį kitiems. Turime elgtis taip, kaip mus moko Dievas: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nemokantį pamokyti, piktą daranti sudrausti ir t.t. Manau, tuomet pasaulis bus pilnesnis laimės, džiaugsmo ir pagarbos vienas kitam.

___________________________________________________________

Apie Gailestingumą taip pat samprotavo:

Fausta,

Deimantas ir Goda