Austės ir jos mamos pokalbį apie gailestingumą vertėtų išgirsti.

Jame tiek daug nuoširdumo, paprastumo, ir net atradimo džiaugsmo.

Šiaulių P. Avižonio regos centro „Žirniukų“ grupės auklėtinė penkiametė Austė

Mama: Auste, koks yra gailestingas žmogus?

Austė: Jeigu žmogus krenta į duobę nuo kalno didelio didelio, tai tas žmogus, kuris gelbėja, krenta taip pat nuo kalno, sučiumpa žmogų, jam padeda užlipti ir jį saugo.

Mama: Koks dar gailestingas žmogus?

Austė: Kuris neskina gėlyčių, jei gėlytės prašo, kad visa pieva nužydėtų.

Mama: O tu gailestinga?

Austė: kartais taip, kartais ne.

Mama: Kada tu būni gailestinga?

Austė: nežinau (tyliai, liūdnai)

Mama: Kai paleidai boružėlę ant žolytės buvai gailestinga ar ne?

Austė: Buvau gailestinga (pagyvėjusiu, džiaugsmingu balsu), padėjau ją ant takelio.

Mama: Ar Dievas gailestingas?

Austė: Gailestingas. Jis rūpinasi žmonėmis. Visiems duoda po vieną gražų angeliuką. Šeimoje kiekvienam duoda angeliuką, kad saugotų tėvelį, mamytę ir močiutę, jei kartu gyvena.

Mama: Kaip galime Dievui atsidėkoti už gailestingumą?

Austė: Būdami geri. Aš galėčiau atsidėkoti Jam žinai kaip? (kurį laiką mąsto) Jei Jis būtų matomas, aš jam duočiau duonos.

___________________________________________________________

Apie Gailestingumą taip pat samprotavo:

Fausta,

Deimantas ir Goda,

Karolina,

Robertas

Eneli, Žanas ir Matijas